Hervé Guibert. Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės

2021-07-30

Šiandiena, liepos 30-ąją, yra Tarptautinė draugystės diena. Todėl ir knygą rekomenduojame ypatingą. Ne, tai nėra lengva knyga, veikiau jau šiurpoka, apnuoginanti skaudžią temą ir, be kita ko, pasakojanti apie niekšiškai išduotą draugystę.

Šimtas trumpų reportažų apie sergančiojo AIDS žmogaus kankinančią kasdienybę. Tiesus ir atviras autobiografinis rašytojo ir žurnalisto pasakojimas. Autorius visiškai atvirai rašo apie AIDS sergančių intelektualų, Paryžiaus bohemos nebohemišką realybę. Pats sirgdamas šia liga, išgyvendamas tikrą pragarą, jis sukūrė patį įspūdingiausią savo gyvenimo reportažą. Mirė trisdešimt šešerių, nebeįstengdamas kentėti lėtos agonijos.

Kadangi tuo metu (knygoje pasakojama apie 1988-uosius metus) apie ligą buvo mažai žinoma, ŽIV nešiotojai dažnai pernelyg nesuko sau dėl jos galvos, toliau gyveno savo įprastą gyvenimą. Knygoje pateikiami šokiruojantys faktai, nemažai duomenų apie pačią ligą, gydymą – su visa šia realybe autoriui teko pačiam susidurti, daug ką iškęsti ir patirti. Sukrečia ne tik sergančiųjų kančios, bet ir jų abejingumas, aplinkinių nesaugojimas. Tačiau pasakojime nuolat rusena ir viltis – tada, kuomet liga dar netikima, tuomet, kai bandoma su ja susitaikyti. Tada, kada liga ignoruojama. Tada, kada ieškoma bet kokio būdo pasveikti. Iki pat paskutinio puslapio.

 

Ištrauka iš knygos:  

Šiandien, 1988 metų gruodžio 26 dieną, aš pradedu rašyti knygą Romoje, j kurią atvykau vienas – pabėgau nuo keleto draugų, bandžiusių atkalbėti leistis kelionėn, mat nerimavau dėl savo dvasinės būsenos; šiandien laisvadienis, visos krautuvės uždarytos, o gatvėje gali sutikti tik svetimšalius, taigi tūnau Romoje, kur galutinai suvokiau, kad nemyliu žmonių ir esu pasirengęs bėgti nuo jų tarytum nuo maro, bet dabar nė nenutuokiu, su kuo ir kur galėčiau papietauti; po daugybės mėnesių, po tų trijų mėnesių, kada kiekviena savo nervų ląstele įtikėjau, jog esu pasmerktas, paskui ėmiau tikėti, kad įvyko stebuklas ir aš esu išgelbėtas, blaškiausi draskomas abejonių ir tikėjimo, nevilties ir vilties, gyvenau tarp dviejų kraštutinumų – jaučiausi pasmerktas ir vyliausi, kad galiu išsigelbėti, o dabar suvis nežinau, ko galėčiau griebtis; esu čia vienas, kartais man atrodo, kad viltis pasveikti viso labo tėra jaukas, spąstai, į kuriuos kažkas nori mane įvilioti, mokslinė fantastinė istorija, kurios herojumi aš tapau; o gal tesu vertas pajuokos, nes nuoširdžiai trokštu malonės, viliuosi stebuklo. Visos mano mintys sukasi tik apie naują knygą, kurią jau dvi savaites brandinu savyje, nors dar neįsivaizduoju, kokia ji bus, tik žinau, kad turės ne vieną, o kelias pabaigas, bet, kad ir kaip baigtųsi, tai bus tik nuojauta, troškimas, kad greičiau įvyktų atomazga, nes tikrosios tiesos man dar nelemta pažinti; mintyse kurdamas knygos planą, įtikinėju save, kad jos buvimo prasmė – trapi, vos apčiuopiama viltis, kuria gyvena visi pasaulio ligoniai.

 

 

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

5 + seven =

*