Daiktai – senelių ir tėvų palikimas, keliavę su šeima iš miesto į miestą, iš vienų namų į kitus ir su savimi besinešantys Atmintį. Išlikę bemaž nepakitę nuo pirmos jų įsigijimo dienos, namų Daiktai pasakoja apie save ir šeimininkų, jau pagyvenusios poros Margaritos ir Luko, gyvenimą. Ąžuolo mediena, veidrodžio stiklas, sieninis laikrodis, smulkūs daikteliai, taip brangūs jų šeimininkams veda per ilgą gyvenimą.  Rašytojas tyrinėja kasdienišką žmonių aplinką, jos emocinius ir atminties saitus, apversdamas konstrukciją (ne žmonės pasakoja apie daiktus, o daikteliai apie savo šeimininkus), šiltai ir jaukiai vaizduodamas namų erdvę. Nes kartais Daiktai tikrai prisimena daugiau už mus. Tereikia įsiklausyti į daiktų kalbą. Ir nepamirškim, kad vaikystėje ir mes patys mokėjom juos prakalbinti – Skudurinę Onutę ar Anglišką Zuikį, iš kurio perplėšto šono tarsi iš smėlio laikrodžio byrėjo smulkios pjuvenos, taip akivaizdžiai primenančios nesustabdomą laiko bėgimą…

Leonardas Gutauskas debiutavo kaip poetas 1961 m.
Nuo 1967 m. – Rašytojų sąjungos narys.
1981 m. rašytojui ir dailininkui paskirta Valstybės premija, Rašytojų sąjungos premiją už geriausią 1990-1991 kūrinį gavo romanas  „Vilko dantų karoliai” (pirmoji knyga), 1995 m. paskirta Stasio Šimkaus premija už eiles N. Sinkevičiūtės  „Spalvotam ciklui”, 1998 m. paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija, 2001-aisiais – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno  premija.