Už puikią Europos Sąjungos literatūros premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės romano apžvalgą dėkojame Bitės knygų klubo vadovei dr. Jūratei Baltušnikienei.

„Aš nemėgstu rašyti apie meilę, bet aš visada rašau su meile“. (Undinė Radzevičiūtė)

Ši lyg devizas skambanti rašytojos pozicija neprasprūdo pro akis įvairių literatūrinių premijų komisijoms, skyrusioms U. Radzevičiūtei ne vieną apdovanojimą, iš kurių bene reikšmingiausias yra Europos Sąjungos literatūros premija už romaną „Žuvys ir drakonai“. Rašytojos knygos šiuo metu yra išverstos į devynias kalbas. Taigi meilę rašymui pastebim ne tik mes, bet tokią progą turi ir kitų šalių skaitytojai.

Meilė, kurią U. Radzevičiūtė „įdeda“ į tekstus labai gerai jaučiama ne tik dramblio kaulo bokštuose besidarbuojantiems literatūros mokslininkams ir kritikams, bet ir paprastiems mirtingiems skaitytojams, sėdintiems savo jaukiuose namų foteliuose.

Drąsiai tai teigiu, nes prieš keletą savaičių iš tokio pūkuotais pledais apdangstyto krėslo išsiritau, užvertusi paskutinį naujausio U. Radzevičiūtės romano „Grožio ir blogio biblioteka“ puslapį.

Ką jau ką, bet plunksną rašytoja valdo gerai: trumpi, be jokio nereikalingo balasto ir gražbyliavimo sakiniai, fechtavimąsi primenantys dialogai, kurių pagalba nupinami intriguojantys siužetai ir nulipdomi ekscentriški veikėjų charakteriai. O apie ironiją ir groteską U. Radzevičiūtės tekstuose būtų galima net atskirą traktatą parašyti. Rašytoja viename interviu, kalbėdama apie mėgstamiausias vaikystės knygas, yra minėjusi: „Astrida Lindgren turėjo nuostabų humoro jausmą ir aš supratau, kad knygoje būtinai turi būti kažkas labai juokinga“. Rafinuoto, netgi galima sakyti kandžiai įgeliančio, humoro netrūksta ir „Grožio ir blogio bibliotekoje“. Taigi, apie ką šis romanas?

Kūrinio veiksmas apima 1924–1973 metų laikotarpį, tačiau didžioji pasakojimo dalis rutuliojasi Veimaro respublikos laikų Berlyne. Po pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje vyrauja moralinis nuosmukis, vertybių krizė, gajus pogrindinis gyvenimas, masės išsijuosusios tenkina savo žemiausius instinktus. Žodžiu, dekadansas visame savo „gražume“. Todėl ne sykį romane aptiksite frazę apie Dievo mirtį.

Pagrindinis knygos veikėjas – Walteris Schultzas – liguistas intelektualas, iš senelio paveldėjęs namą su ypatinga biblioteka. Jis tęsia šeimos tradiciją – kolekcionuoja knygas, kurios įrištos… žmogaus oda. Walterį užvaldžiusi obsesija tatuiruotai odai, dėl kurios jis pasiryžęs įvykdyti net sunkiausius nusikaltimus, kad tik piešiniais išmarginta oda būtų dailiai išdirbta ir atsidurtų ant stalo.

Beje, šis reiškinys ne iš fantastikos srities. Knygų įrišimas žmogaus oda turi netgi oficialių pavadinimą: antropoderminė bibliopegija. Apie šį šiurpą keliantį reiškinį plačiau paskaityti galite čia: https://bbc.in/39EXcnh

Romane gausu vaizduojamo laikmečio ženklų ir netgi labai subtilių rafinuotų detalių, kaip antai: juodas onikso spalvos „Voisinas“, odinis, chromuotas lagaminėlis, žalsvo nefrito spalvos skardinė cigarečių dėžutė, vyrų dėvimos pirštinės, kvepalai ir t.t., ir pan. Jaučiasi, kad U. Radzevičiūtė yra baigusi dailėtyros studijas.

Taip pat tekstą labai „paskanina“ ir praturtina realios Veimaro respublikos asmenybės: aktorės Marlene Dietrich ir Leni Riefenstahl, fotografas Karl Blossfeldt (beje, jo nuotraukos fragmentas panaudotas ir romano viršelyje), nacių politikai Adolfas Hitleris ir Jozefas Gebelsas. Įdomiai „sužaista“ ir su kitomis žinomų žmonių pavardėmis: Markizu de Sadu, Dostojevskiu, Bodleru, Kranachu ir netgi Giunteriu Grassu.

Beje, pastarojo pavardė pasitelkiama filosofiniuose pamąstymuose apie grožio-bjaurumo, gėrio-blogio dichotomijas. Nobelio literatūros premijos laureato pavardė pasirinkta neatsitiktinai ir labai taikliai. G. Grassas paauglystėje tarnavo Gestapo ir esesininkų ginkluotose pajėgose „Waffen-SS“, o vėliau tapo didžiu Vokietijos kovotoju už moralę.

Ironiškai romane vaizduojami gajais stereotipais tapę vokiečių bruožai. „Chaosą lengviausia sutvarkyti viską jame suklasifikuojant. Ir yra tik dvi tautos, galinčios tai padaryti, nes pasaulio reiškinių klasifikacija yra tiesiog jų genetikos bruožas. Viena iš tų tautų – vokiečiai“. Taigi tekste pašiepiamas vokiečių pedantiškumas, siekis viską susisteminti (net prostitutes jie sugebėjo suklasifikuoti į 17 kategorijų) ir sutvarkyti. O ir pats Walteris savo biblioteką sistemina ir tvarko ne bet kaip, o pasitelkęs Warburgo metodą.

Skaitydama knygą visą laiką jutau detektyvo poskonį, todėl puslapis vijo puslapį. Iki pat pabaigos neapleido intriga, o kuo gi viskas baigsis. Finale buvau „pričiupta“ ir tai buvo lyg vyšnia ant gardžiausio torto”.