Už knygos rekomendaciją dėkojame Bitės knygų klubo vadovei dr. Jūratei Baltušnikienei.„Senatvė… Kaip jaučiasi žmogus, kuris prisiminimų turi daugiau nei ateities planų? O ir tie prisiminimai ne itin džiuginantys, bet, deja, laikrodžio atgal nebeatsuksi. Kaip jaučiasi žmogus, kuris galų gale suvokia, kad laimė ir meilė buvo visai šalia, ranka pasiekiamos, bet praleista puiki proga pagriebt tą paukštę už uodegos? Ir dar… Kaip jaučiasi žmogus, kuris gyvenimo finišo tiesiojoje lieka vienišas ligų iškankintu kūnu?

Apie visa tai Philip Roth – amerikiečių moderniosios literatūros klasiko, pelniusio Pulitzerio, Bookerio, Nacionalinę knygų ir kitas premijas – romane „Kitas žmogus“ (iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys) .

Iki šiol buvau skaičiusi dvi rašytojo knygas: „Portnojaus skundą“ ir „Amerikietišką pastoralę“. Trečias kartas irgi nemelavo: dar kartą įsitikinau P. Roth puikiai iš kasdienybės išsviedžiančia rašymo meistryste, kuriai pritrūko vos 5 minučių iki Nobelio literatūros premijos. Metai iš metų buvo tikimasi ir prognozuojama, kad šis rašytojas taps iki akinančio spindesio nublizginto auksinio medalio savininku. Bet, deja…

Romano „Kiekvienas žmogus“ veiksmas prasideda pagrindinio veikėjo laidotuvėmis. Prie kapo duobės susirinkę artimieji dalinasi prisiminimais apie velionį. Bet juk laidotuvės – „mažiausiai mūsų padermės mėgstamas renginys“, tad netrukus visi kas kur išsivaikšto, palikę mirusįjį vieną. Nuo to momento ir prasideda kelionė per prisiminimus. Skaitytojas vedamas per pagrindinio veikėjo skirtingus gyvenimo tarpsnius: vaikystę, prabėgusią tėvo juvelyrinių dirbinių ir laikrodžių parduotuvėje, brandos metus, kuomet buvo kylama karjeros laiptais reklamos agentūroje, kuriamos ir griaunamos santuokos, senatvę, kurios neišvengiami atributai – silpstantis ir ligų užkariaujamas kūnas.

„Senatvė, brangusis, tai kova – jeigu ne viena, tai kita bėda. Nuolatinė kova, ir kaip tik tokiame amžiuje, kai esi nusilpęs ir mažiausiai begali kovoti“.

Mane visada labiau „pasiekia“ tas tekstas, kuris būna gerokai „atskiestas“ autobiografinėmis detalėmis. Romaną „Kiekvienas žmogus“ P. Roth rašė įkopęs į aštuntąją dešimtį. Todėl knygoje pamąstymai apie senatvę, klaidingus pasirinkimus, kaltę ir išganymo siekį yra ne iš piršto laužti, o patirti paties autoriaus kūnu ir dūšia.

Ši knyga – tai psichologiškai lengvai krestelėjantis tekstas, skatinantis prasmingiau skinti kiekvieną dieną („Carpe diem“) ir paslaugiai mums primenantis: „Memento mori“.

Viso labo 140 puslapių, bet labai įtikinamai apie gyvenimo geismą giltinei padėjus leteną ant peties“.