Tęsiame pokalbių ciklą „Profesijos ir knygos“. Kiekvienas mūsų, pasirinkdamas gyvenimo užsiėmimą, tarsi pasirenkame pasaulio matymo ir jo pajautimo prizmę. Kalbindami įvairių profesijų atstovus, norime sužinoti, kiek svarbios mūsų pašnekovams, pasirenkant veiklos sritį, buvo knygos ir kokį vaidmenį jos vaidina jų gyvenime šiandien.
Šį kartą mūsų pašnekovas – lakūnas instruktorius Sigitas.
Sigitai, kaip pasirinkote savo profesiją? Ar tai buvo svajonė, ar susiklosčiusių aplinkybių pasekmė?
Baigęs vidurinę mokyklą, pradėjau dirbti autokompresorių gamykloje ir tuo metu jau mėgau skraidyti. Šis pomėgis man buvo lyg sportas. Po poros metų įstojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą, mechanikos specialybę. Studijuodamas institute, skraidžiau sklandytuvais. Baigęs studijas, jau kaip inžinierius dirbau toje pačioje autokompresorių gamykloje. 1978 m. buvau pakviestas į Panevėžio aeroklubą ir tapau jo viršininku. Nuo tos akimirkos skraidymas tapo ne tik mano pomėgiu, bet ir darbu. Bendrai sudėjus visą laiką, kiek praleidau skraidydamas, išeitų apie 7000 valandų. Civilinei aviacijai tai nebūtų daug, bet sporto aviacijai – pakankamai.
Ar jūsų profesijos pasirinkimui turėjo įtakos knygos? Kokį vaidmenį jos apskritai turi jūsų gyvenime ir profesijoje?
Paauglystėje labai nemėgau knygų, todėl skaičiau mažai. Tik baigęs institutą pamėgau skaitymą ir tam skirdavau visą savo laisvą laiką. Patiko istoriniai romanai, nuotykių knygos. Be abejo, skaičiau nemažai knygų apie aviaciją ir pilotus – pavyzdžiui, apie S. Darių ir S. Girėną esu skaitęs išties daug. Manau, kad savo laiku perskaičiau tikrai daug knygų. Šiuo metu skaitau nedaug, nes turiu regėjimo problemų. Pamėgau garsines knygas.
Kokios asmeninės, charakterio savybės reikalingos jūsų darbe?
Manau, svarbiausia mano darbe yra atsakomybė ir sąžiningumas. Taip pat labai svarbu gebėti pasimokyti iš savo ir svetimų klaidų. Svarbu gera sveikata ir fizinė forma, gera atmintis, mokėjimas mintis reikšti labai aiškiai, kad kiti tave iškart suprastų. Ir, žinoma, reikia visą laiką mokytis, nes aviacija yra nuolat tobulėjanti ir atsinaujinanti sritis.
Ar savo darbą labiau laikytumėte pomėgiu, ar užsiėmimu?
Tuo metu, kai pats skraidžiau ar mokydavau kitus skraidyti, man tai labai patiko ir jaučiausi taip lyg tai būtų mano pomėgis. Tačiau kai tekdavo užsiimti administraciniu darbu, pildyti įvairias ataskaitas ir kitus dokumentus, tai būdavo gana nuobodu ir tokiais momentais jausdavausi atliekąs reikalingą, tačiau gan nuobodų darbą.
Jei rašytumėte knygą apie savo profesiją, kaip tą knygą pavadintumėte?
Pats nerašyčiau knygos, nes jei bandyčiau parašyti kažką, kas, manyčiau, jog tinka mokymuisi, tai būtų jau pasenę, nes technologijos aviacijoje labai greitai viską keičia. O jei tai būtų grožinė literatūra, manau, rinkčiausi apsakymo žanrą ir papasakočiau apie savo ir kolegų nuotykius, įsimintinus atvejus, nutikusius per mano skraidymo karjerą.
Dar šiek tiek informacijos apie pašnekovą: Lakūnas ir orlaivių konstruktorius-inžinierius Vladas Kensgaila 1983 m. iš kino režisieriaus Raimondo Vabalo, tuomet besirengusio kurti kino filmą „Skrydis per Atlantą“, gavo užsakymą – rekonstruoti „Lituaniką“, padaryti jos maketą. Darbams buvo skirti devyni mėnesiai. Galų gale pavyko pastatyti tikslią skraidančią „Lituanikos“ kopiją, kuri buvo panaudota R. Vabalo filme apie legendinį lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbį – nepertraukiamą skrydį per Atlanto vandenyną iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą. Kino filme „Skrydis per Atlantą“ beveik visus skrydžius su „Lituanika“ atliko lakūnas Sigitas Noreika. Orlaivio rekonstrukcija saugoma Lietuvos aviacijos muziejuje Kaune.
Nuotraukoje iš asmeninio Sigito N. archyvo: kairėje – S. Noreika, dešinėje – V. Kensgaila
Kalbino Virginija Švedienė