Su paskutiniuoju metų mėnesiu baigiame pokalbių ciklą „Profesijos ir knygos“. Kiekvienas mūsų, pasirinkdamas gyvenimo užsiėmimą, tarsi pasirenkame pasaulio matymo ir jo pajautimo prizmę. Kalbindami įvairių profesijų atstovus, norime sužinoti, kiek svarbios mūsų pašnekovams, pasirenkant veiklos sritį, buvo knygos ir kokį vaidmenį jos vaidina jų gyvenime šiandien.
Šį kartą mūsų pašnekovas – fotomenininkas Žilvinas.
Žilvinai, kai buvote vaikas, kuo svajojote tapti užaugęs?
Profesijos negalėsiu įvardinti, nes tiksliai visko nepamenu, tik puikiai atsimenu tai, kad norėjau tapti žmogumi, turinčiu ypatingų (stebuklingų) galių. Taip pat svajojau būti nemirtingu ir gydyti kitus vienu prisilietimu 😊
Kas turėjo daugiausiai įtakos jūsų profesijos pasirinkimui – šeima, mokykla, jūsų paties pomėgiai? Ar augdamas mėgote skaityti?
Turėčiau įvardinti dvi stipriausias įtakas, visų pirma – praeityje daugybę metų dirbau mažmeninėje prekyboje, teko pardavinėti paprastus ir profesionalius fotoaparatus. Jei nori būti tikrai geras pardavėjas, turi suprasti, ką parduodi, tad teko stipriai įsigilinti į visų fotoaparatų techninius parametrus, suprasti, kaip jie veikia ir kaip teisingai fotografuoti. Taip pat pradėjau skaityti knygas, žurnalus apie fotografiją, kad dar giliau viską suprasčiau. Tad būdamas šalia fotoaparatų, juos čiupinėdamas, išbandydamas ir pardavinėdamas supratau, kad man apskritai patinka visas fotografijos pasaulis. Taip atsirado naujas ir netikėtas hobis.
Antroji stipri įtaka buvo ta, kad tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje susipažinau su nuostabiu mokytoju, tapytoju ir menotyrininku. Tai žmogus, kuris manyje atrado menininką ir nukreipė mane teisingu keliu. Ačiū Sigitui Laurinavičiui.
Na ir, žinoma, dar šiek tiek įtakos tapti profesionaliu fotomenininku turėjo mano labai laki vaizduotė ir kritiškas požiūris.
Negalėčiau teigti, kad augdamas ypatingai mėgau knygas.
Literatūroje pagrindinė raiškos priemonė yra žodis, fotografijoje – vaizdas. Ar galima teigti, kad savo vaizdais pasakojate istorijas, taip kaip ir žodžio meistrai kuria įvairius scenarijus?
Manau, kad taip, bet tai yra manoji fotografijos kalba ir mano istorijos. Dažniausia žiūrovai mato ir jaučia tik savąją. Sukurdamas kūrinį, aš sukuriu daugybę istorijų, pojūčių ir kiekvienas tai mato savaip. Peržvelgęs savo kūrinius ir visą kūrybos kelią, aš tik dabar supratau, kad kiekvienas mano fotografijų ciklas turi ypatingą reikšmę mano pasąmonės vaizduotėje. Visi ateities kūrinių vaizdai tarsi jau yra sukurti ir laukia tavęs, o mano pareiga visus tuos vaizdus tiesiog pasiimti ir sukurti stiprų meno kūrinį.
Ar savo profesijoje jums patinka eksperimentuoti?
Taip, netgi labai. Aš užsiimu alternatyvia fotografija. Tai – nišinė fotografija, kuri neturi aiškių taisyklių ir formų. Čia turiu visišką laisvę savo fotografijos kalbos kūrimui ir eksperimentams. Drąsiai leidžiu pačiai gamtai man padėti kurti ir tuo pačiu naikinti kūrinius. Jei negalėčiau eksperimentuoti, manau, tiesiog nustočiau kurti.
Alternatyvūs procesai, antikinė ir eksperimentinė fotografija, tai yra mano raktiniai žodžiai kurie mane jaudina, keičia ir leidžia būti savimi.
Vienas žymiausių rašytojos, filosofės, režisierės Susan Sontag veikalų – esė rinkinys „Apie fotografiją“, kuriame ji analizuoja tuo metu neseniai masine tapusią fotografavimo praktiką. Nors veikalas rašytas 1977 m., tačiau atrodo kaip niekad aktualus socialinių medijų amžiuje: kai vaizdas tampa kur kas svaresnis ir įtaigesnis nei bet koks žodis. Štai viena iš knygos ištraukų: „Dauguma nufotografuotų dalykų vien todėl, kad yra nufotografuoti, tampa kilnesni. Šlykštus ar groteskiškas daiktas gali jaudinti, nes jį sutaurino fotografo dėmesys. Gražus objektas gali sukelti liūdnų jausmų – nes jis paseno, suiro ar nebeegzistuoja. Visos fotografijos yra memento mori. Fotografuoti – tai pajusti kito asmens (ar daikto) mirtingumą, pažeidžiamumą, kintamumą“. Kaip, jūsų požiūriu, fotomenininko individualus matymas veikia įvairius į meno kūrinį perkeliamus objektus?
Mano kūryboje labai daug atsitiktinumų, nesuplanuoto ir nesurežisuoto vaizdo. Aš žaidžiu su gamta ir jos elementais. Tai tarsi mano nematomas kolega, su kuriuo kuriame galutinį vaizdą, aš įtalpinu objektus, o gamta tarsi pieštukas juos nuspalvina. Taigi, mano individualus matymas ir gamtos neprognozuojama kūryba labai stipriai veikia objektus ir jų išpildymą.
Šis mūsų duetas sukuria jau nežemiškų pavidalų vaizdus, kurie yra labai paveikūs ir įtraukiantys. Žiūrėdamas į kūrinius, tu netenki realybės jausmo ir pasineri pilna jėga į šį (ne)tikrą pasaulį. Manau, kūrinyje esantys objektai tampa daug stipresni nei realybėje, nes menininkas palietė juos savąja sąmone ir pasąmone. Prie to prisideda ir kitos nematomos išorinės jėgos.
Kokio žanro knygos verta jūsų profesinė biografija?
Vieno negalėčiau įvardinti, tad pabandysiu sutilpti į keletą:
Mano profesinė biografija ypatingai spalvinga. Ji – tarsi nuotykių knyga, kurioje pagrindiniam herojui viskas labai gerai sekasi. Čia taip pat galima atrasti ir puikią sėkmės istoriją, bei paslaptingų pasakos elementų.
Na ir, žinoma, viską vainikuoja filosofija, kuri visur lydi mano kūrinius ir mane.
Ačiū už įdomų pokalbį!
Nuotrauka iš asmeninio Žilvino K. archyvo
Kalbino Virginija Švedienė