Už knygos rekomendaciją dėkojame Bitės knygų klubo vadovei dr. Jūratei Baltušnikienei. 

Epistoliniame romane pasakojama apie Lamanšo sąsiauryje esančios Gernsio salos gyventojus ir jų skaudžias patirtis vokiečių okupacijos metais per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Nors romano tema nėra iš lengvųjų, tačiau skaidrus ir pozityvus pasakojimo stilius žadina ne slogią, bet pakilią nuotaiką. Kažkokiu mistiniu būdu beveik visi knygos personažai tampa tokie mieli, o aprašomi įvykiai taip įtraukia, kad imi dairytis į žemėlapį ir galvoti: būtų žiauriai gerai vieną dieną nuvykti į Gernsio salą ir kartu su kitais į šį mažą žemės lopinėlį plūstančiais knygos gerbėjais išragauti bulvių lupenų pyragą, palaipioti salos uolomis, nuo kurių atsiveria žadą atimantys vandenyno vaizdai, pabendrauti su vietos gyventojais.

Knygos tekstas lengvas ir nereikalaujantis didesnių pastangų, todėl šis romanas gali būti puikus pasirinkimas per atostogas. Nors, turiu pastebėti, kad kai kurios kūrinio vietos erzino savo naivumu ir perdėtais pozityvumo pliūpsniais. Pavyzdžiui, visiškai neįtikėtinas atrodė vienos knygos veikėjos susižavėjimas frenologija (t.y. pseudomokslu, paremtu idėja, kad iš žmogaus kaukolės formos galima gauti žinių apie jo charakterį, pomėgius, protinius gabumus ir panašiai) ir šio pseudomokslo metodų taikymas kone kiekviename žingsnyje, stebint ir vertinant aplinkinių galvos gumbus.

Tačiau visa tai iš esmės nesumenkina rašytojų pastangų supažindinti skaitytoją su Gernsio salos istorija.

Vien jau ko vertos romane aptiktos citatos apie skaitymą ir knygas:

• „Kuo man patrauklus knygų skaitymas – kažkas sudomina pačia knyga, tas kažkas smulkmenėle nuveda prie kitos knygos, o dar kažkas – dar prie kitos. Kaip geometrinė progresija – tarytum niekada nesibaigs, ir dėl vienintelės priežasties – dėl gryno malonumo.“
• „… skaitymas apsaugo mus nuo sukvailėjimo.“
• „Nė vienas niekada nepriklausėme jokiai literatūros draugijai, todėl nustatėme savas taisykles: iš eilės pasakojome apie perskaitytas knygas. Iš pradžių stengėmės būti santūrūs ir objektyvūs, bet netrukus išgaravo visas santūrumas, ir kalbėtojų tikslas tapo sukurstyti klausytojus taip pat perskaityti tą knygą. Kai du nariai būdavo perskaitę tą pačią knygą, jie galėdavo ginčytis, ir mums tai teikdavo didžiulį malonumą.“
• „Mes skaitėme knygas, kalbėjomės apie knygas, ginčijomės dėl knygų ir darėmės vis artimesni. Į draugiją pasiprašė daugiau salos gyventojų, ir mes visai smagiai leidome dienas – retkarčiais net beveik pamiršdavome apie aplink tvyrančią tamsą. Mes ir dabar susirenkame kas dvi savaites“.
• Toks truputį seksistinis požiūris: „Knygose vyrai daug įdomesni nei gyvenime“.
• „Kai pradedi skaityti geras knygas, nebegali skaityti prastų“.
• „Visi buvo išbadėję ir nusilpę, ne vienas niūriai svarstė, ar iš viso kada nors visa tai baigsis. Mus palaikė knygos ir bičiulystė; jų dėka žinojome, kad turime dar ir kitokį gyvenimą“.
• „…nors skaičiau tik vieną knygą daugybę kartų. Tai buvo „Senekos laiškai“. Seneka kartu su draugija apsaugojo mane nuo beviltiškos girtuoklystės“.

Gero skaitymo, jei sumanysit mintimis nukeliauti į Gernsį. Kas žino, gal vieną dieną susitiksime laive, plukdančiame turistus į šią įdomią istoriją menančią salą😊

Romaną į lietuvių kalbą išvertė Loreta Gema Baltaduonė.