Bibliotekininkė Edita: „Skirtinguose gyvenimo etapuose ta pati knyga „suskamba“ kitaip“ 

 

Naujoje „Gerų knygų“ rubrikoje „Arčiausiai knygų“ kalbiname Panevėžio regiono viešųjų bibliotekų kolegas. Šiandien savo mintimis dalijasi Panevėžio Elenos Mezginaitės bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Edita Balčiūnienė. 

Labai mėgstu skaityti, tai vienas iš mėgstamiausių mano laisvalaikio užsiėmimų ir šalia savęs vienu metu visada turiu kelias knygas. Stengiuosi knygas skaityti originalo kalba. Skaitau ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Mokyklos laikais esu skaičiusi ir angliškas knygas – Dž. Orwello, V. Šekspyro kūrinius.

Negalėčiau pasakyti, jog buvau didelė skaitymo aistruolė nuo pat vaikystės. Būdama vaikas, mėgdavau gudrauti – perskaitydavau knygos pradžią, šiek tiek iš vidurio ir pačią pabaigą. Nupiešdavau paveikslėlį ir štai jau turėdavau perskaitytos knygos aprašymą! Tikras, sąmoningas pomėgis skaityti atsirado vėliau.

Mėgstu skaityti psichologinius romanus ir apskritai populiariosios psichologijos knygas. Šiuo metu ant mano stalo yra D. P. Heller knyga „Prieraišumo galia“. Man įdomu ir ką skaito kiti žmonės – mėgstu jų klausti, ką jie yra perskaitę ir neretai vadovaujuosi kitų rekomendacijomis. Neretai rekomendacijų paprašau mūsų bibliotekos skaitytojų, kai jie grąžina perskaitytą knygą. Žinau, kad kai kurie žmonės skaito knygą iki galo net jei ji juos ir ne itin „užkabina“. Apie save to nepasakyčiau – jei matau, kad kūrinys manęs nesudomina, tiesiog knygos nebeskaitau. Juk galiu savo laiką skirti tai knygai, kurią skaitydama tikrai patirsiu džiaugsmą. Šiuo metu leidžiama labai daug literatūros ir, deja, ne visa ji yra verta skaitymo.

Būna, kad ta pati knyga skirtingame gyvenimo etape arba tiesiog esant kitokiai nuotaikai, lyg daina, „suskamba“ kitaip. Turbūt tai priklauso nuo to, kokią gyvenimišką patirtį tuo metu turime sukaupę, kuo gyvename, kas mus jaudina ar neramina.

Niekada nesu buvusi knygų klubo nare, bet iš tiesų to norėčiau – esu daug girdėjusi apie Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje veikiantį Bitės knygų klubą ir labai norėčiau jame apsilankyti. Man apskritai patinka knygų klubų idėja: visada smagu pasidalinti mintimis apie perskaitytą knygą su kitais skaitymo aistruoliais.

Neretai knygą pasirinkti mane paskatina jos viršelis. Pavyzdžiui, sužavėjo E. Umbrasaitės knygos „Lūpdažio pamokslai“ stilingas apipavidalinimas. Žinoma, pasirenkant knygą svarbu ir tai, ar ji yra gavusi kokių nors literatūrinių premijų ar apdovanojimų. Atkreipiu dėmesį ir į autorių – ar jis man žinomas ir ar jau esu anksčiau skaičiusi jo knygų.

Mėgstu žiūrėti literatūros kūrinių ekranizacijas. Kartais filmas neprilygsta knygai (kaip, pavyzdžiui, R. Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ ekranizacijos atveju), o kartais būna atvirkščiai – specialūs efektai, vizualizacija suteikia literatūros kūriniui tiek spalvų, jog filmas tarsi paryškina knygos privalumus (man, pavyzdžiui, labai smagu žiūrėti „Hario Poterio“ ekranizaciją). Įdomu lankytis ir spektakliuose, kurie pastatyti pagal literatūros kūrinius. Ypač kai klasikos kūrinio turinys „įvelkamas“ į modernaus teatro formą.

Esu tradicinių knygų mėgėja. Džiaugiuosi, jog yra ir kiti knygų formatai – e-knygos ir garsinės knygos, tačiau man smagiausia paimti į rankas spaustuvės dažais kvepiančią knygą, liesti jos puslapius ir tarsi kurti tą asmeninį ryšį su knyga.

Namuose turiu sukaupusi asmeninę biblioteką. Joje daugiausiai vietos užima lietuvių literatūros klasikos kūriniai, žymių pasaulinės literatūros rašytojų knygos.

Jei reikėtų išvardinti knygas, kurios man yra palikę giliausią įspūdį, iškart paminėčiau F. Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, A. de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“, H. Wassmo knygas.

Šiuo metu dar skaitau N. Abgaryan knygą „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“. Mėgstu šios armėnų autorės rašymo stilių, temas, kurias ji gvildena savo romanuose.

Kalbant apie sumažėjusį jaunimo susidomėjimą literatūra, norėčiau pasakyti, kad mes linkę šiek tiek sutirštinti spalvas. Tai nėra tokia jau didelė problema, nes mes kalbame apie kitą kartą, kuriai svarbūs kiti prioritetai ir kitokie pasaulio pažinimo būdai. Ir, beje, jie visgi skaito, nors ir ne tiek, kiek, galbūt, norėtume mes. Matydama savo vaikų skaitymo įpročius ir tai, jog mokykloje jiems taip pat jau leidžiama perskaityti ne visą knygą, o tik tam tikras jos ištraukas, galvoju, kad galbūt mokykla ir šeima galėtų jaunus žmones paskatinti skaityti visą knygą, nes ištrauka niekuomet neperteiks visumos.

Editos B. mintis užrašė Virginija Švedienė
Nuotrauka iš asmeninio Editos B. archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

2 × 1 =

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.