Rubrikoje „Arčiausiai knygų“ kalbiname Panevėžio regiono viešųjų bibliotekų kolegas. Šiandien savo mintimis dalijasi Visagino viešosios bibliotekos bibliotekininkas Andrejus Vergejenko.
Šventajame Rašte yra gražus sakinys: „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1–18). Iš žodžių susideda knyga, iš knygų – grožinė literatūra. Visais istorijos etapais knygos simbolinė reikšmė pasaulio kultūros kontekste buvo svarbi asmenybės formavimuisi, todėl jaučiu didelę pagarbą ir žodžiui, kurį skaitau, ir knygai, kurią laikau rankoje.
Manau, kad visada galima rasti vietos skaitymui, jeigu tam yra poreikis. Mano skaitymas turi sisteminį charakterį, nes jam skiriu tam tikrą laiką.
Klasikinė grožinė literatūra man visada išliks prioritetine ir artima dėl savo turinio bei neišsenkančio žmogaus poreikio užšifruoti kūrinyje atsakymą į svarbiausius gyvenimo klausimus.
Svarbiausia knyga, kuri man atvėrė kelią į literatūros pasaulį yra „Totorių dykuma“ (aut. Dinas Bucatis). Praėjo jau dvidešimt metų, tačiau iki šiol šis literatūros kūrinys išlieka etaloniniu dėl jame pateikto daugiasluoksnio siužeto ir žmogiškajai egzistencijai keliamų iššūkių svarbos.
Mėgstamiausio autoriaus neturiu ir, mano požiūriu, jo negali būti. Ne todėl, kad negalimi autoritetai, bet dėl to, kad tuomet atsiveria siauras žvilgsnis į kitų autorių kūrinius. Dėl to neišvengiamai iškyla objektyvumo stokos grėsmė, vertinant literatūrą visoje jos plotmėje. Vienintelė rekomendacija būtų perskaityti visą Fiodoro Dostojevskio kūrybą, kad jūsų užnugaryje atsidurtų rimta atspara, vertinant rašytojus, kurie laikosi kraštutinių idėjų arba radikalių pažiūrų.
Manau, kad geriausioms knygoms nereikalingi apdovanojimai, nes anksčiau ar vėliau jos suras savo kelią pas skaitytoją ir užims deramą vietą knygų lentynose be papildomos reklamos. Vienintelis kokybės kriterijus yra laiko išbandymas ir kūrinių išliekamoji vertė. Dauguma knygų, kurios dabar leidžiamos su apdovanojimo ženklais, mano nuomone, bus pamirštos po 20 ar 30 metų.
Labiausiai vertinu persų, japonų ir kinų poeziją. Argi ne stebuklas, kad prieš tūkstantį metų mažame Kinijos kaimelyje parašytas eilėraštis perteikia žvejo nuotaiką ir tu, kaip skaitytojas, nepaisant didelio laiko atstumo, jauti akimirkos patyrimo momentą. Štai literatūros galia.
Iš patirties galiu pasakyti, kad skaitymas būna dviejų rūšių: arba jis yra skirtas malonumui, arba tampa tiksliniu laiko praleidimo procesu. Dėl laiko stokos negaliu sau leisti knygą skaityti prie kavos puodelio, todėl imu kūrinį tikėdamasis iš autoriaus tikslių žinių, idėjų ir minčių apmąstymui.
Jeigu skaitant apima jausmas, kad knygą skaitysiu antrą kartą, pieštuku pasižymiu vertingas mintis su nusiteikimu, kad grįšiu prie jų, pavyzdžiui, po metų. Taip atsiranda galimybė palyginti, kaip su laiku keičiasi mano vertybinis požiūris į pasaulį. Kai kurios citatos po metų tampa nebeaktualios, tačiau taip galiu geriau įvertinti save ir savo santykį su aplinka.
Kiekvienas skaitytojas turi savo skonį, kurį bibliotekininkui svarbu atpažinti ir dar geriau mokėti prie jo prisitaikyti, atsižvelgiant į bibliotekos išteklius. Draugams ir pažįstamiems stengiuosi nesiūlyti knygų, kurios, mano manymu, jiems patiktų arba paliktų įspūdį, nebent jaučiu, jog mano rekomendacija tikrai reikalinga ir aš galiu asmeniškai prisiimti už ją atsakomybę. Nėra nieko blogiau, kai žmogus iš mandagumo skaito knygą, kurią yra pažadėjęs perskaityti aukodamas tam savo laiką. Viena iš tų knygų, kurią būtų galima rekomenduoti, yra Viktoro Franklo knyga „Žmogus ieško prasmės“.
Šiuo metu skaitau Naujosios Zelandijos rašytojo Keri Boltono knygą „Dešinieji mąstytojai: iššūkis materializmui“, kurioje autorius, apibendrindamas praeito amžiaus filosofų mintis, bando apčiuopti ir rasti atsaką į vokiečių mąstytojo Osvaldo Špenglerio prognozuotą Vakarų civilizacijos kultūros nuosmukio procesą („Vakarų saulėlydis“, 1918 m.). Akivaizdu, kad Vakarų kultūra susiduria su sunkumais, kuriuos reikia pripažinti.
F. Kafka yra pasakęs: „Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo“. Manau, kad šioje citatoje tarp eilučių paliktas žodis „Tinkama knyga“, nes skirtingais amžiaus tarpsniais reikalingas vis kitas kirvis laužantis ledą. Geriausia yra pasirinkti skirtingų krypčių (grožinės literatūros, psichologijos, filosofijos ir kt.) knygų derinį ir, siejant su išorinio pasaulio refleksija, įžiebti ir palaikyti savyje ugnį, kuri neleis užšalti jūrai ir nublaškyti rimtį siaučiant nepalankiam vėjui.
Andrejaus mintis užrašė Virginija Švedienė
Nuotrauka iš asmeninio Andrejaus Vergejenko archyvo