Bitės knygų klubas skaito. Bruce’as Chatwinas. Utzas

Gruodžio 12 d. Bitės knygų klubas susirinko aptarti estų rašytojo Andruso Kivirahko romaną „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“. Dalinamės klubo vadovės dr. Jūratės Baltušnikienės įžvalgomis apie knygą:  „Oho, kokios nevienareikšmiškos perskaičiusiųjų knygą nuomonės: vienos skaitytojos apsalo nuo malonumo, kurį padovanojo estų rašytojo tekstas, kitos – kraipė galvas ir stebėjosi, ar tikrai galėjo toks nenusakomo žanro ir stilistikos romanas (pasaka suaugusiesiems, mokslinė fantastika, etno, istorinis ar satyrinis romanas, o gal išvis kažkoks keistas literatūrinis eksperimentas) kam nors patikti.

Tiesą pasakius, pradėjusi versti šios knygos puslapius net pati išsigandau ir suabejojau, ar mano pasiūlymas skaityti šį kūrinį klube nebus šūvis pro šalį. Pirmasis įspūdis (na, koks 100 pirmų puslapių) užveisė galvoje klausimą: „kas čia per tekstas – kliedesiai ar rimta literatūra?“. Vis tik gerokai įsibėgėjusi taip panirau į romaną, kad sunku buvo beatsiplėšti.

Taip, tai labai keista, kartais atrodo, net link pamišimo nuslystanti (ypač tose vietose, kur kalbama apie ožkos dydžio utėles, melžiamus vilkus ir lokius, viliojančius moteris), bet tuo pačiu ir labai originali, demonstruojanti nežabotą rašytojo fantaziją, knyga.

Pagrindinė romano tema – jauno žmogaus, atsidūrusio dviejų kultūrų (pagoniškosios ir krikščioniškosios) sankirtoje, drama.

„Mes gyvenome skirtinguose pasauliuose lyg dvi sraigės, kurios negali dirstelėti viena kitai kiautan. Aš juk galėjau jam teigti, kad mano kiaute esama gyvačių užkalbėjimų ir Šiaurės Slibino, jis tuo vis tiek netikėjo, nes savo kiaute manėsi matąs Dievą ir Romos popiežių“.

Pagrindinis knygos veikėjas – Lėmetas skaudžiai išgyvena dėl nykstančio „senojo pasaulio“, bando jį išsaugoti, nes „naujųjų“ laikų tradicijos, papročiai, elgsenos modeliai, pasaulėžiūra ir net maistas jam nepriimtini.

„– O tada, jei išeisite jūs, ir bus viskas. Tada miške liks tik žvėrys ir gyvatės. – Aš neisiu, – atsakiau užtikrintai.“

Ir vis tik, nepaisant didelių pastangų išsaugoti „senąjį pasaulį“, nauji istoriniai vėjai, atneša permainas ir priverčia daugelį prie jų prisitaikyti. Lėmetas, demonstruoja blaivų protą ir renkasi vidurio kelią, kritikuoja tiek aklai įtikėjusius į fėjas, tiek fanatiškai besilankstančius dievui. Būtent ši žmogų „įkalinanti“ tarpinė būsena ir yra didžioji tragedija, kuomet negali pritapti nei prie vienų, nei prie kitų, tad belieka glaustis prie Šiaurės Slibino.

„Viskas galėjo būti kitaip! Bet veikiausiai tai buvo neįmanoma. Pasaulis keičiasi, kai kas nugrimzta užmarštin, kai kas išnyra į paviršių. Gyvačių užkalbėjimų laikas praėjo, sykį bus pamirštas ir šitas naujasis pasaulis su savo dievais ir geležiuočiais, ir bus išrasta kas nors kita“.

Ech, kokia gera smagiai graudulinga knyga… Nors knygoje vaizduojami viduramžiai, kas paneigs, kad A. Kivirahko romanas – puiki šių dienų metafora?

P.S. Skaitant A. Kivirahko romaną į mano mintis vis įsiropšdavo dar dvi knygos: G. T. Lampedusa „Leopardas“ ir Ch. Achebe „Sugriūva viskas“. Čiupkit visas tris, jei patinka senojo ir naujojo pasaulio kolizijas vaizduojantys romanai. Nepasigailėsit!

Klubo narės Ilonos atsiliepimas apie knygą: „Kelionė laiku į viduramžių Estiją. Nuostabu. Rašytojas žavi savo išmone pasakodamas istoriją, kurioje yra visko – pasaka ir tikrovė, draugystė ir meilė, meilė gamtai, kurią po truputį nugali šiokia tokia civilizacija. Yra net Šiaurės Slibinas. Bet jau tas humoro jausmas, tai kažkas nenusakomo. Kaip taikliai apibūdinamas Lėmeto nusivylimas savo draugu Perteliu, kai šis išsikraustė į kaimą: „…mano pažįstamą Pertelį buvo nurijęs kažkoks kaimietukas vardu Petras. Iš to Petro tebeprasišvietė Pertelio nosis ir ausys, bet virškinimas jau buvo prasidėjęs ir netrukus turėjo pranykti paskutiniai pėdsakai. Tikriausiai būčiau buvęs daug laimingesnis, jei Pertelis būtų miręs, – tada būčiau galėjęs ramiai jo gedėti. Bet dabar žinojau, kad kažkokiu iškreiptu, išniekintu pavidalu jis kaži kur vis dėlto sukiojasi, – jis tikrai yra, bet ne man. Jausmas buvo toks, tarsi kas būtų paėmęs tavo senas geras kelnes ir į jas prišikęs, – kelnės tikrai tebėra, bet jų nebeįmanoma nešioti…”

Kitas Bitės knygų klubo susitikimas įvyks 2024 m. sausio 9 d. Jo metu bus diskutuojama apie Bruce’o Chatwino romaną „Utzas”

Kviečiame ir jus tapti Bitės knygų klubo nariu! Klubo susitikimai vyksta kiekvieną antrą mėnesio antradienį. Skaitymo entuziastai susitinka Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Menų skaitykloje (III a.) 17.15 val. Ateikite, net jei nesate perskaitę klubo pasirinktos knygos.

Daugiau informacijos teiraukitės el. paštu virginija.svediene@pavb.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

11 + thirteen =

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.