Ši knyga – tikras emocijų lobynas: nuo giliausios kančios iki netramdomo, tyro džiaugsmo. Tai pasakojimas apie sudėtingą dukros ir motinos ryšį, jautrus ir paprastas, be galo subtilus romanas apie tai, kaip konstruojamas žmogaus gyvenimas nuo pat pirmųjų jo žingsnių. Romane kalbama apie trūkumus ir klaidas, kurios daugiau ar mažiau lemia mūsų gyvenimą, ir, kaip sako pasakotoja, kad galėtum tęsti ir toliau savo gyvenimą, tenka būti negailestingam ir kartais galvoti tik apie save. Šia prasme autorė pateikia netikėtą pamoką skaitytojui ir dar sykį įrodo savo talento jėgą.

Skaitytojų atsiliepimai apie knygą:

Kristina: „Tiesiog įkritau į šią knygą šiltą vasaros sekmadienį prie ežero ir perskaičiau per kelias valandas, retsykiais padarydama pauzes viduje išjausti autorės tekstą. Subtili, melancholiška, trapi, bet tuo pačiu suteikianti vilties knyga“. 

Karolina: „Knyga paliko nepaprastą jausmą. Man patinka, kai teksto nėra daug, bet pats svoris to, kas sakoma, yra milžiniškas. Knygoje palietė ne viena tema, tai ir kaip žmonės elgiasi vieni su kitais tam tikromis aplinkybėmis, taip pat, kada į mūsų gyvenimą ateina vienišumo jausmas, apie netobulą meilę, apie visus gerumo gestus, kurių susilaukiame iš šalia esančių. Dar labai sujaudino Liusės ryšys su mama ir tėčiu. Tai labai gerai atskleidžiama jos praeities epizoduose ir dabarties, kai ji yra jauna, suaugusi moteris, turinti savo vaikų. Už tų bendravimo ypatybių ir kitų poelgių slypėjo tiek daug. Graudinausi ir galvojau apie patį gyvenimą, ko žmogaus sielai apkritai reikia, ir kaip padaryti, kad būtų geriau nei yra, kaip nesigailėti po daug metų dėl to, koks galėjai būti, ar, ką galėjai padaryti. Ir dar užsimaniau labai stipriai apkabinti savo mamą. Juk mamos stengiasi savo meilę vaikams atiduoti taip, kaip gali. Žinau tai“.