„Fitzekas kuria kvapą gniaužiančius trilerius, kuriuose yra daugybė beprotiškų vingių“ (Harlan Coben). Pasaulinę šlovę pelniusio detektyvų meistro Harlano Cobeno atsiliepimas apie S. Fitzeko kūrybą – išties svarus argumentas detektyvų mėgėjams skaityti šio vokiečių rašytojo ir žurnalisto knygas.  

Pasak skaičiusiųjų šį detektyvą, autorius kuria stiprius charakterius, puikiai išlaiko įtampą ir intrigą, siužetui renkasi neįprastą temą.

„23-ias keleivis“ – uždaros erdvės detektyvas. Didžiuliame kruiziniame laive dingsta žmonės. Jie dingsta ne tik šiame laive, bet ir kituose, tačiau „Jūrų sultonas“ ypatingas. Į jį ką tik įlipo Martinas Švarcas. Jis irgi ypatingas. Ne, ne todėl, kad yra visiškai rizikuoti nebijantis nutrūktgalvis policijos psichologas. Ypatingas tuo, kad prieš keletą metų šiame laineryje dingo jo žmona ir sūnus. Nuo tada dvasiškai palūžęs Martinas visą savo laiką skiria savižudiškoms slaptojo agento misijoms. 

Vienos operacijos metu jam paskambina keista senyva ponia, kuri prisistato rašomo trilerio autore. Ir prašo nedelsiant atvykti į „Jūrų sultoną“, nes turinti naujų žinių apie jo šeimos dingimą. Martinas buvo prisiekęs daugiau niekada gyvenime nekelti kojos į laivą, bet jis sugrįžta ir sužino, jog „Sultone“ netikėtai atsirado prieš kelias savaites dingusi mergaitė, kuri turi jo sūnaus pliušinį meškutį.

Rašytojui S. Fitzekui buvo užduotas klausimas: – Kaip manote, ar šiame pasaulyje bent vienas žmogus turi tikrai stabilią tapatybę? Ar kiekvienas gali tapti bet kuo – nuo didvyrio iki nusikaltėlio?

Rašytojas atsakė: – Nemanau, kad yra vienas teisingas atsakymas. Dauguma žmonių yra geri, aš tuo tvirtai tikiu. Kai pasaulyje nutinka kas nors baisaus, žmonės norintys padėti dažniausiai visuomet viršija „blogiečių“ skaičių. Nors, žinoma, negalime atmesti aplinkos, kurioje žmogus gimsta, auga. Vis dėlto teiginys, kad smurtą patyrę žmonės dažniau patys tampa nusikaltėliais, yra labiau teisingas, nors ir nuvalkiotas. Aišku, egzistuoja ir dalis tų, kurie be jokios išorinės įtakos, o veikiau iš prigimties įkūnija tai, ką vadiname „blogiu“.