Literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės autobiografiniai tekstai sugulė knygoje „Kai rašai, nebijai“, kurią ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Didelės apimties (daugiau kaip 700 psl.) knygoje, kurią autorė vadina labiau atminties nei prisiminimų knyga, atsidūrė jau nutolusio laiko tekstai, paremti autobiografine medžiaga ir papildyti asmeninėmis fotografijomis, į kurias autorė žvelgianti ne kaip į iliustracijas, o kaip į atskirą tekstą. Knygos pasakojimas, kurio šerdis – biografinė linija, yra siužetiškas, su eiliuotais intarpais. Iš teksto dvelkia nepaprastas nuoširdumas ir meilė savo gimtajai Žemaitijai, artimiesiems, giminėms, mokytojams, kaimynams, o tekstas apie Motiną be galo subtilus, jaudinantis  ir atviras. Nebijota ir atsivėrimų jaunystės dienoraščiuose, nei liudijimų apie laiką, apie sutiktus žmones. Pasak Viktorijos Daujotytės „Kai rašai, kai esi rašymo pagauta, negalvoji ir apie visad bauginančią viešumą, kuri knygai yra neišvengiama, galiausiai ir norima.“

Viktorija Daujotytė-Pakerienė – iškili lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė.