Gegužės mėnesio susitikime Bitės knygų klubas diskutavo apie 2015 m. išleistą rašytojos Danutės Kalinauskaitės novelių rinkinį „Skersvėjų namai”, kuriame atsiskleidžia didžiausios autorės stiprybės: gebėjimas kurti intensyvų pasakojimą, nuostabos įspūdį, kai paprastos, gyvenimiškos istorijos perauga į magišką, detalų, kartais net nesuvokiamą veikėjų pasaulį, kuriame atsiskleidžia dvi skirtingos veikėjų pusės – buities, monotonijos išvarginta asmenybė bei egzistencines patirtis išgyvenanti persona.

Dalinamės klubo narių įspūdžiais apie knygą:

Sandros Macijauskienės įspūdžiai: „Jei kalbama apie literatūrą, tai tikrumo matas visais laikais  –  geresnio nebuvo ir nebus – skaitytojo žąsies oda. Dilgsniai panagėse – tikrame kūrinyje rašytojas adatomis bado skaitytojui panages. Diria odą… („Nekalčiausia archeologija”, 64 psl.). Šios D. Kalinauskaitės novelės būtent tokios ir yra. Kasdieniški gyvenimo epizodai pagardinti poetine kalba. Čia daug paprasto ir nepaprasto. „Kai paklusdamas „akimirkos tironijai” laikas vis labiau traukiasi, privalai išmokti būti tuo pat metu keliose vietose – o kas sau gali leisti prabangą būti vienoje…” („Nekalčiausia archeologija”, 47 psl.). Skaitydama šias noveles, turėjau tokią prabangą ir mėgavausi ja. Daugelyje novelių kartojosi vėjo vaizdinys, įnešantis vis kitokį atspalvį. „Per laisva – kai žmoguje langai atviri, skersvėjai išpučia, kas geriausia: mylimuosius ir, deja, mylinčiuosius. Išneša laimę, kas be ko, ir pinigus.” („Žmogus, pilnas skersvėjų”, 78 psl.). Žavėjausi įspūdinga ir kerinčia novelių frazių melodika”.

Ilonos Čeponytės įspūdžiai: „Oi kaip sunkiai, klampiai, po mažą žingsnelį, po sakinuką į priekį. Lyg vejantis kažką. Atrodo, jau tuoj kažką užčiuopsiu. Lyg ir netoli buvau, bet, deja, taip ir nepagavau. Padrikai viskas. Produktų, kuriuos turi nupirkti, sąrašas. Vėliau tie produktai atsiduria ant auksinių rankų chirurgo stalo. Kažkoks seniai pradingęs Janas, vyro pusbrolio sūnus, po daugelio metų išdygstantis ant namų slenksčio. Tai pradingstantis tai vėl atsirandantis. Na, čia gal kalti dryžuoti baldai, ne kitaip. Ir iš viso, pasakojimų herojai kaip tie „nervai klajokliai”. „Kartais į senatvę taip savotiškai pasistūmi svorio centras: kai svarbiausia gyvenime tampa šaukštas, perlus jau drąsiai galima atiduoti katei.” Tokioms knygoms mano galvoje jau tikrai trūksta vietos”…

Klubo vadovės dr. Jūratės Baltušnikienės įspūdžiai: „Kai knyga man labai labai patinka, galiu pro adatos skylutę pralįsti, kad tik ją turėčiau savo bibliotekoje. Būtent taip nutiko ir su Danutės Kalinauskaitės novelių rinkiniu „Skersvėjų namai“. Turiu širdingai padėkoti Bitės knygų klubo narei Aurelijai, pastebėjusiai, kad esu užhipnotizuota D. Kalinauskaitės kūrybos lyg vaikas prie kermošiniais saldainiais nukrauto stalo ir padovanojusiai man šį bibliografine retenybe tapusį kūrinį. Žongliruodama nostalgija, mistiniu liūdesiu, švelnia ironija D. Kalinauskaitė 9 novelių rinkinyje nuaudžia labai sodrų ir psichologiškai niuansuotą tekstą apie mūsų visų kasdienybę. Novelės „kalba“ labiau emocijomis nei siužetu: bėgi eilutėmis ir jauti, kaip šiurpsta tavo kaip „skaitytojo žąsies oda“. Ko gero, niekas dar nėra geriau apibūdinęs D. Kalinauskaitės rašymo stiliaus ir manieros už literatūrologę Jūratę Sprindytę: „D. Kalinauskaitės prozos pasakojimas labai tirštas, plastiškas, kondensuotas, tarsi tai būtų bendras darbas kelių amatų meistrų iškart: gobeleno audėjos, mažųjų olandų tapytojų (ne kartą autorės minimų), vąšeliu nėrėjos ir dar tų nėrinių krakmolytojos. Ir visa tai padaroma besvoriais žodžiais!“ Todėl esu įsitikinusi, kad neįmanoma ekranizuoti D. Kalinauskaitės kūrybos. Jūs man pasakykit, kaip net ir pačiu geriausiu pasaulyje vaizdo kameros objektyvu pagauti šią eilutę: „Ji pašė rūgštynes. Sutrynė tarp pirštų grumstą. Nervingai smiliumi ant krieno lapo nukrėtė cigaretę, ir abi spėjom pamatyti, kaip amaro vabaliukas, per šimtąją sekundės dalį išgirdęs griūvant dangų ir suskatęs nešti savo mikroskopinį kudašių, išnyko peleno krematoriume…“? Skaitant noveles mane labiausiai jaudino subtiliai, lyg puse lūpų aprašomi, bet gerai nujaučiami šeimų spintose slepiami skeletai, nemalonių bei gėdingų įvykių sąšlavos po kilimu, nutylėjimai, vidinės srovės… Vienas kitam įsipykę broliai, sutuoktiniai, giminaičiai. Vis kėliau sau klausimą, kaip įmanoma paprastas buitines situacijas sutaurinti iki egzistencinio lygio, geliančio kaip gyvas nervas? D. Kalinauskaitė užmarštin grimztančią kasdienybę „iškelia lyg iš laiko vandens nuskandintų papuošalų dėžutės triumų“ ir nebelieka nieko kito, tik žavėtis rašytojos meistryste. Tie pertraukti skersvėjų namai. Argi ne tokiuose kiekvienas iš mūsų gyvename? P.S. įdomu pastebėti, kad, nors D. Kalinauskaitė gerai valdo jaunimo slengą ir taikliai „pagauna“ skirtingų generacijų ypatumus, jaunesnės kartos Bitės knygų klubo narės gana skeptiškai įvertino jos kūrybą. Ir tai, ko gero, visai suprantama, nes ką gi jaunimui reiškia irisai „Auksinis raktelis“ ar marmeladiniai cukruoti saldainiai, spekuliantų maišai, prigrūsti Kent ir Camel cigarečių, keliavimas traukiniais Tarybų Sąjungoje ar kurortinis romanas Sočyje”?

Paskutinis Bitės knygų klubo devintojo sezono susitikimas įvyks birželio 10 d. Jo metu bus diskutuojama apie Oskaro Vaildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“.