Knygos mūsų bibliotekoje gyvena ne tik lentynose – jos gyvos ir pokalbiuose, rekomendacijose, kasdieniuose susitikimuose su skaitytojais. Tinklaraščio „Geros knygos“ rubrikoje „Skaitymo istorijos“ kviečiame dar labiau sustiprinti šį bendruomenišką ryšį ir pažvelgti į skaitymą per žmones, kurie dirba mūsų bibliotekoje.
Šį kartą kalbamės su Rimante ir Leonidu, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus darbuotojais. Pokalbyje jie dalijasi savo skaitymo patirtimis, mintimis apie „gerą knygą“, skaitymo etapus ir apie tai, kaip kartais svarbu knygą tiesiog „paleisti“.
Ar esate pastebėję, kad skirtingais gyvenimo etapais jus traukia vis kitos knygos? Kuris etapas jums įdomiausias skaitymo prasme?
Leonidas: Galėčiau išskirti tris etapus. Pirmasis – vidurinės mokyklos laikotarpis su privalomąja literatūra, kurios, pripažinkime, dažnas nenori skaityti. Antrasis – studijų etapas, kai svarbi tampa profesinė literatūra pagal studijų kryptį. Jei studijos patinka, labai pasiseka, nes profesiniai interesai sutampa su laisvalaikio skaitymu – skaitai ir sau, ir dėl studijų. Trečiasis etapas – karjera ir laisvalaikis, kuriame esu dabar. Vis dar jaučiu tam tikrą inerciją iš studijų laikų – mane tebetraukia socialinių mokslų literatūra.
Rimantė: Mane visada labiausiai traukė grožinė literatūra. Mokyklos laikais – lengvesnė, vėliau vis gilesnė, nes augau ir keitėsi mano mąstymas. Pastebėjau, kad sunkesniais gyvenimo etapais renkuosi knygas, padedančias praplėsti psichologijos žinias.
Ką darote, kai skaitydami pajuntate pasipriešinimą – tęsiate, atidedate ar sąmoningai „paleidžiate“ knygą?
Rimantė: Anksčiau buvau ta skaitytoja, kuriai garbės reikalas buvo užbaigti kiekvieną pradėtą knygą. Didžiuodavausi savimi, jei nueidavau iki galo. Dabar neretai knygą padedu į šalį, kartais prie jos dar sugrįžtu, o jei jaučiu, kad skaityti vis tiek sunku, suprantu – tai ne mano knyga – ir imu kitą.
Leonidas: Manau, svarbu, kodėl pasirenkame vieną ar kitą knygą. Jei tai laisvalaikio skaitymas, tikriausiai neverta savęs versti ir gaišti laiko. Dažniausiai perskaitęs maždaug trečdalį knygos jau suprantu, ar norėsiu ją baigti. Kalbant apie dalykinę literatūrą, dažnai galima atsirinkti tik tas temas ar skyrius, kurie tuo metu aktualūs.
Ar yra tekstų, prie kurių grįžtate vėl ir vėl – kas juose jus sulaiko?
Leonidas: Skirtingi autoriai skirtingais gyvenimo momentais tampa aktualesni. Vienas tokių man – L. Donskis. Jo tekstai siejasi su mano kelionės į socialinių mokslų ir filosofijos pasaulį pradžia, tačiau ir šiandien jo mintys vėl tapo itin aktualios. Atsirado laiko ir erdvės perspektyva, pasikeitė mano paties patirtys, todėl tekstų perinterpretavimas tampa neišvengiamas.
Rimantė: Aš taip pat turiu tekstą, prie kurio nuolat grįžtu. Yra viena knyga, kuri jau 19 metų yra su manimi ir man asmeniškai – pati geriausia. Skaitau ją kas kelerius metus, kai pajuntu norą ją vėl atversti. Tai A. Niffenegger romanas „Keliautojo laiku žmona“.
Ką jums šiandien reiškia „gera knyga“ ir ar šis apibrėžimas laikui bėgant keitėsi?
Leonidas: Man svarbu daug dalykų – nuo turinio iki techninio redaktoriaus darbo. Reikšmę turi teksto dydis, šriftas, struktūra. Dalykinėje literatūroje vertinu lenteles, grafikus, schemas, žemėlapius. Kartais tokio susisteminimo pasigendu ir grožinėje literatūroje, ypač ten, kur gausu veikėjų ar geografinių vietovių. Man patinka provokuojanti, naujus horizontus atverianti grožinė literatūra, kurioje gali būti ir nenormatyvinės leksikos, ir technologinio žargono (pvz., T. Clancy romanas „Raudonojo spalio medžioklė“).
Rimantė: Man svarbiausia, kad personažai būtų įtikinami, „gyvi“, su visomis psichologinėmis detalėmis. Taip pat svarbus siužetas, vystomos temos ir jų aktualumas – tiek man asmeniškai, tiek platesniam skaitytojų ratui.
Ar buvo knygų, kurios turėjo įtakos jūsų požiūriams?
Leonidas: „Socialinis liberalizmas ir kitos politinės ideologijos” – šią knygą 2000-ųjų pradžioje radau knygyne. Tuo metu kaip tik kūrėsi partija „Naujoji sąjunga”. Buvo įdomu stebėti kaip toji partija bando rasti nišą politinėje erdvėje ir tuo pačiu skaityti šią knygą. Patinka autoriaus A. Užkalnio drąsa, kuomet jis analizuoja visuomenės personažus, procesus. Jo įžvalgos ir mane paskatino kvestionuoti visuomenės normas ir įpročius.
Rimantė: Mane labiausiai paliečia psichologinės knygos, ypač tada, kai ieškai sau atsakymų į tam tikrus klausimus.
Ar kada nors rinkotės knygą vien dėl viršelio?
Leonidas: Viršelis visada yra pirmas dalykas, kuris patraukia dėmesį – tai svarbi knygos rinkodaros dalis. Nors dalykinės literatūros viršeliai dažniausiai nebūna išskirtiniai, knygynuose būtent viršelis dažniausiai paskatina knygą paimti ir pavartyti.
Rimantė: Taip, rinkodara tikrai veikia. Kartais viršelis net atstumia, nors suprantame, kad taip galime praleisti gerą knygą. Todėl visada stengiuosi knygą pavartyti, paskaityti kelis puslapius prieš apsispręsdama.
Kokia dažniausia skaitytojų nuotaika, su kuria jie ateina prie jūsų stalo?
Rimantė: Skaitytojai labai įvairūs, bet labiausiai džiugina malonūs, atviri, geranoriški žmonės. Pastebiu, kad vyresnio amžiaus skaitytojai dažniau nori pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais apie perskaitytas knygas.
Leonidas: Pritariu. Sudėtingiau būna tada, kai skaitytojas nėra tikras, ko ieško. Tuomet tenka pasitelkti žinias ir intuiciją – klausiame apie anksčiau skaitytas knygas, mėgstamus autorius, temas, kad galėtume pasiūlyti tinkamiausią variantą.
Ar yra knyga, kuri, jūsų manymu, galėtų būti svarbi daugeliui, nepriklausomai nuo amžiaus ar patirties?
Rimantė: Išties labai sunku būtų rasti universalią knygą, kuri tiktų ir būtų įdomi visiems. Juk visi žmonės skirtingi – su savo gyvenimo patirtimi, išsilavinimu, literatūriniu skoniu, pomėgiais. Galbūt tai galėtų būti A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas” ir D. Keyes „Gėlės Aldžernonui”.
Leonidas: Manau, kad visiems būtų aktualu perskaityti Lietuvos Respublikos Konstituciją. O mane patį itin domina emigracijos temos, etniniai santykiai. Tad jeigu kažkam tai taip pat įdomu ir aktualu, ypač ruošiantis vykti į kitą šalį, rekomenduoju paskaityti toje šalyje gyvenusio ir remiantis asmenine patirtimi parašytą žmogaus knygą.
Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
Leonidas: Linkėčiau kuo dažniau naudotis bibliotekos internetiniu katalogu – net ir be prisijungimo galima pasiruošti, pasižiūrėti, kokias knygas ir autorius turime fonde.
Rimantė: O aš norėčiau palinkėti tėvams ir seneliams skaityti vaikams nuo mažų dienų. Iš savo patirties žinau, kad meilė knygoms labai dažnai gimsta vaikystėje – kai knygos skaitomos garsiai ir kartu.
Gintaro Lukoševičiaus nuotr.
Kalbino Virginija Švedienė