Vasario 17 d. Detektyvų mėgėjų klubas aptarė olandų rašytojo Hermano Kocho romaną „Vakarienė“.
Apie autorių
Kochas – vienas ryškiausių šiuolaikinių Nyderlandų autorių, kūrybinį kelią pradėjęs televizijos satyroje, kaip kultinės laidos „Jiskefet“ kūrėjas ir aktorius. Nuo 1985 metų jis publikuoja literatūros kūrinius, o tarptautinį pripažinimą pelnė romanu „Vakarienė“, išverstu į daugiau nei 40 kalbų ir ekranizuotu skirtingose šalyse. Jo tekstams būdinga psichologinė įtampa, juodasis humoras, subtili ironija ir aštri visuomenės kritika. Pats autorius yra sakęs, kad literatūra neturi auklėti – ji turi kelti klausimus ir palikti skaitytoją su nerimu. Būtent toks nerimas lydėjo ir šio susitikimo diskusijas.
Apie knygą
Iš pirmo žvilgsnio – tai tik vakarienė prabangiame restorane. Mandagūs pokalbiai, lėkštė po lėkštės, taurė po taurės. Tačiau po stalo tekstile ir išmoktomis manieromis slypi tai, kas nepatogu, sunku ištarti, beveik nepakeliama. Diskusijoje nuolat grįžta klausimas: kas labiau šokiruoja – pats nusikaltimas ar suaugusiųjų reakcija į jį? Kuo ilgiau svarstoma, tuo aiškiau matyti, kad didžiausia įtampa slypi ne veiksmuose, o pasirinkimuose.
Romanas subtiliai ardo civilizuotumo fasadą. Kiek plonas yra moralės sluoksnis, jei jį taip lengva perbraukti baime ar instinktu saugoti savus? Ar tėvų meilė – besąlygiška, ar vis dėlto savanaudiška? Ar egzistuoja riba, kurios net ir šeima neturėtų peržengti? Šie klausimai klubo nariams tapo ne teoriniais, o asmeniškai paliečiančiais.
Ypatingą diskusijų aštrumą sukėlė pasakotojas. Pirmojo asmens pasakojimas sukuria pavojingą artumą – skaitytojas tarsi sėdi prie to paties stalo, girdi tas pačias mintis, pamažu ima matyti pasaulį veikėjo akimis. Ar įmanoma teisinti tai, kas iš pradžių atrodė nepateisinama? Būtent ši moralinė slinktis – tylus slystelėjimas – tapo stipriausiu romano poveikiu.
Diskusijoje taip pat išryškėjo visuomenės veidmainystės tema. Ar romanas labiau apie šeimą, ar apie viduriniosios klasės saviapgaulę? Ar politiko personažas – tik žmogus, ar simbolis? Kochas ironizuoja subtiliai, be tiesioginių pamokymų. Jo juokas – tamsus, beveik nejaukus. Jis leidžia skaitytojui pajusti, kaip greitai principai tampa lankstūs, kai pavojus priartėja per arti.
„Vakarienė“ nėra detektyvas tradicine prasme. Čia svarbu ne tiek tai, kas įvyko, kiek tai, kas vyksta skaitytojo viduje, kai apie tai sužinoma. Tai knyga, kuri nepasiūlo saugaus atsakymo ir neleidžia patogiai atsitraukti. Ji lėtai, beveik nepastebimai, priartina prie ribos, kur moralė ima svyruoti. Ir tuomet užduoda paprastą, bet neraminantį klausimą: o jei tai būtų tavo vaikas?
Detektyvų mėgėjų klubas rekomenduoja šį romaną tiems, kurie vertina psichologinę įtampą ir drįsta pažvelgti į tamsesnę žmogaus prigimties pusę. „Vakarienė“ baigiasi paskutiniu puslapiu, tačiau jos keliami klausimai dar ilgai išlieka – tylūs, bet atkaklūs, neleidžiantys lengvai susitaikyti su tuo, ką manyta žinant apie save.
Kitas Detektyvų mėgėjų klubo susitikimas įvyks kovo 31 d. Bus diskutuojama apie Emmos Stonex romaną „Žibintininkai“.
Kviečiame visus besidominčius detektyvinio žanro literatūra jungtis į šį klubą, diskutuoti apie perskaitytas knygas, aptarti detektyvinių romanų ekranizacijas ar teatro pastatymus, o ateityje galbūt netgi spręsti detektyvinius galvosūkius, dalyvauti protmūšiuose ar dalyvauti edukacinėje išvykoje, praskleidžiant laiko skraistę bei sugretinant praeitį ir dabartį.
Daugiau informacijos suteiks klubo moderatorė Virginija el. paštu virginija.svediene@pavb.lt