Už knygos rekomendaciją dėkojame Bitės knygų klubo vadovei dr. Jūratei Baltušnikienei:

„Tomo Manno apsakymų rinkinyje, žinoma, pats stipriausias ir nė per nago juodymą aktualumo nepraradęs – „Mirtis Venecijoje“. Apsakymas, kuriame nepaprastai atmosferiškai atsiskleidžia nykstančio pasaulio ir myriop einančio gyvenimo nuojauta, susipynusi su neapsiekiamu idealaus grožio ir jaunystės vaikymusi. O kur dar pati Venecija – miestas, kuriame grožis ir mirtis tampa beveik vieniu.

Skaitydama vis galvojau apie tą keistą žmogaus poreikį ištrūkti iš įprasto gyvenimo, pakeisti orą, keliauti, klajoti ir ieškoti kažko, ko galbūt net pats nežinai ieškantis: „Jeigu per vieną naktį nori pasiekti tai, kas neprilygstama, pasakiška, nepakartojama, tai kurgi vyksi? Tai aišku! Į Veneciją!“

„Jau seniai, nuo tada, kada ištekliai jam leido pasivažinėti po pasaulį, keliones jis laikė higienos priemone, kurią kartkartėmis, nori ar nenori, reikia pavartoti.“

„Tai gal iš tikrųjų reikia permainos, gal reikia mažumą paklajoti, padykinėti, pakvėpuoti oru kitų kraštų, kad atsinaujintų kraujas, kad vasara nebūtų bodi ir neštų vaisių. Tad į kelionę, nebeišsisuksi! Nors ir ne per toliausią, kad ir ne pas tigrus.“

Luchino Visconti ekranizacija – taipogi tiesiog nuostabi. Björnas Andrésenas Tadzio vaidmenyje sukuria vieną įsimintiniausių kino grožio įvaizdžių. Jo beveik nežemiška išvaizda filme tampa ne tik jaunystės, bet ir trapumo bei nepasiekiamumo simboliu. Visconti dar labiau išryškina tą tvankią, stingdančią atmosferą, kurioje jaunystės žavesys paliestas mirties šešėlio.


Kiti rinkinio apsakymai tokio įspūdžio nepaliko. „Mirtis Venecijoje“ viską nustelbia – joje įtaigiausiai kalbama apie žmogaus apsėdimą tuo, kas nepasiekiama, ir apie tą pavojingą ribą, kai grožio troškimas tampa gyvenimą užvaldžiusia manija.“