Spalio 27 d. Detektyvų mėgėjų klubo nariai susitiko aptarti danų rašytojo Peterio Høego romano „Panelės Smilos sniego jausmas“ – išskirtinio kūrinio, kuriame susipina detektyvinė intriga, filosofiniai apmąstymai, psichologinė drama ir socialinė kritika. Šįkart skaitytojams teko nelengvas, tačiau daugeliui įsimintinas literatūrinis iššūkis.
Romano centre – Smila Jaspersen, Grenlandijos inuitės ir danų gydytojo dukra, gyvenanti Kopenhagoje. Nepritampanti nė prie vienos iš dviejų kultūrų, uždara ir savarankiška moteris turi nepaprastą gebėjimą suprasti sniegą ir ledą. Kai nuo namo stogo nukritusį šešiametį kaimynų berniuką Izaiją policija paskelbia nelaimingo atsitikimo auka, Smila, ištyrinėjusi jo pėdsakus sniege, ima abejoti oficialia įvykių versija. Pradėjusi savarankišką tyrimą, ji pamažu atskleidžia vis sudėtingesnį paslapčių tinklą, vedantį nuo Kopenhagos gatvių iki atšiaurių Grenlandijos ledynų.
Klubo diskusija atskleidė, kad romanas skaitytojams paliko labai skirtingus įspūdžius. Vieniems tai buvo vienas įdomiausių pastaruoju metu skaitytų kūrinių, kitiems – sudėtinga, nemažai kantrybės ir susikaupimo reikalaujanti knyga.
Viena skaitytoja prisipažino, kad romanas ją sužavėjo viskuo – istorija, siužetu, vaizdingais aprašymais. Nors kai kur teko grįžti keliais puslapiais atgal, kad geriau suprastų įvykius, ji vaizdingai apibūdino savo skaitymo patirtį: „Yriausi puslapiais kaip ledlaužis!“ Ypač stiprų įspūdį paliko Šiaurės ir Grenlandijos vaizdai, vietos gyventojų kultūra, papročiai, gyvenimo būdas, žmonių tarpusavio santykiai. Skaitytoją įtraukė ir kūrinyje keliami klausimai apie žmogaus galimybių ribas, vertybes, siekius bei kainą, kurią tenka mokėti už pažangą ir naudą. „Sniegynuose tikrai buvau“, – savo įspūdžius apibendrino ji, pridurdama, kad romano pabaiga buvo visiškai netikėta.
Diskusijos metu „Panelės Smilos sniego jausmas“ ne kartą buvo apibūdintas kaip gilus, daugiasluoksnis, sudėtingas ir savito skaitytojo reikalaujantis kūrinys. Skaityti nelengva dėl gausios informacijos, daugybės veikėjų, neįprastų vardų, mokslinių terminų ir nuolat besikeičiančių pasakojimo sluoksnių. Ne vienas klubo narys sutiko, kad tai lėto skaitymo knyga, prie kurios reikia stabtelėti, apmąstyti perskaitytą tekstą, o kartais ir sugrįžti prie ankstesnių puslapių.
Daugeliui skaitytojų romanas tapo malonia atgaiva po nuspėjamų, įprastomis siužeto schemomis paremtų detektyvų, kuriuose dažnai dominuoja smurtas ir žiaurumas. Peterio Høego kūrinys pasiūlė visai kitokią skaitymo patirtį – ne tik sekti nusikaltimo tyrimą, bet ir gilintis į kultūrinius skirtumus, žmogaus tapatybės paieškas, moralinius pasirinkimus bei mokslo ir galios santykį.
Kartu kilo klausimas, ar šį romaną apskritai galima vadinti tradiciniu detektyvu. Galbūt tai filosofinis romanas su detektyvo ir fantastikos elementais? Būtent žanrų įvairovė, neįprasta pasakojimo struktūra ir nenuspėjama įvykių eiga tapo viena įdomiausių diskusijos temų.
Nors ne viena skaitytoja romaną įvardijo kaip gerą ar net vieną geriausių skaitytų knygų, klubo nariai sutarė, kad tai nėra kūrinys, kurį būtų galima drąsiai rekomenduoti kiekvienam. Jo savitumas vienus žavi, o kitus gali varginti. Tai nišinė literatūra, reikalaujanti smalsumo, atidumo ir pasirengimo priimti neįprastą pasakojimo būdą.
Šią nuomonių įvairovę atspindėjo ir knygos vertinimai. Nors nemaža dalis klubo narių romanui skyrė keturis balus iš penkių, keli žemesni įvertinimai bendrą vidurkį sumažino iki 3,28 balo. Žemiausias skirtas įvertinimas buvo 2,5 balo.
Spalio mėnesio susitikimas dar kartą parodė, kad vertinga literatūrinė diskusija nebūtinai gimsta iš vieningo susižavėjimo perskaityta knyga. Kartais būtent sudėtingi, prieštaringai vertinami kūriniai paskatina įdomiausius pokalbius, leidžia atrasti skirtingus požiūrius ir praplečia mūsų skaitymo patirties ribas.
Kitas Detektyvų mėgėjų klubo susitikimas vyks lapkričio 24 d. Šįkart klubo nariai skaitys ir aptars australų rašytojos Colleen McCullough romaną „Užsimerk, atsimerk“.
Klubo vadovė Virginija Švedienė