Knygos mūsų bibliotekoje gyvena ne tik lentynose – jos gyvos ir pokalbiuose, rekomendacijose, kasdieniuose susitikimuose su skaitytojais. Tinklaraščio „Geros knygos“ rubrikoje  „Skaitymo istorijos“ kviečiame dar labiau sustiprinti šį bendruomenišką ryšį ir pažvelgti į skaitymą per žmones, kurie dirba mūsų bibliotekoje.

Šį kartą kalbamės su Vilija ir Gintaru, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir kultūros vadybos skyriaus darbuotojais. Pokalbyje jie dalijasi savo skaitymo istorijomis, prisimena knygas, palikusias ryškų pėdsaką jų gyvenime, pasakoja apie besikeičiančius literatūrinius pomėgius ir asmeninius skaitymo ritualus. Taip pat svarsto, kaip knygos padeda pažinti save ir pasaulį, išsaugoti prisiminimus ir atrasti ryšį su kitais žmonėmis.

Sakoma, kad apie žmogų nemažai galima sužinoti pažvelgus į jo knygų lentyną. O ką apie jus papasakotų jūsų lentyna? Ar joje vyrauja tvarka ir aiški sistema, ar knygos gyvena savo gyvenimą, kartais net nustebindamos šeimininką?

Vilija: Namuose turiu daug knygų padėjimo vietų. Jos ir lentynose, ir spontaniškose stirtose, ir po ranka, ir padėtos giliau – galbūt dėl sentimentų, o gal todėl, kad kada nors prie jų grįšiu. Jos ir užsistovi, ir būna apstatomos daiktais, ir vėl įgauna kitokį kvėpavimą, kruta, ateina į rankas ir mintis, kažkam paskolinamos. Turėjau vilčių, kad visos knygos, kurių kada nors norėsiu, stovės lentynose bibliotekoje, kurioje dirbu, bet taip neįvyko.

Gintaras: Prieš apytikriai penkiolika metų mano knygų lentynoje pradėjo sparčiai daugėti knygų. Esu linkęs jas susidėti pagal mėgstamus autorius ar temas. Buvo laikotarpis, kai skaičiau daug populiariosios psichologijos ir mėgau šias knygas įsigyti. Tuo metu man atradimu tapo senų knygų knygynai, kuriuose rasdavau daug įdomių leidinių.

Ar prisimenate knygą, kuri jus užklupo netikėtai – galbūt privertė pakeisti nuomonę, pažvelgti į save kitaip, priimti svarbų sprendimą ar tiesiog ilgam nedavė ramybės? Kokia tai buvo knyga ir kuo ji jus taip paveikė?

Vilija: Tokių knygų buvo nuolat, tokių visada ieškau, o jei neieškau, tikiuosi, kad jos ateis. Tai autoriai, kurie atveria akis, parodo kitus pasaulius, kurių nebuvai įvardijusi, bet atpažinai kaip savus. Ištisos autorių galerijos – pasauliniai, visiems prieinami turtai.

Visi mano gyvenimo etapai susiję su knygomis ir autoriais, kurie palietė. Nuo pirmųjų vaikystės knygų iki skaitomų šiuo metu. Visada mėgau pasakas, simbolinę kalbą, magiškąjį realizmą, poeziją, mitologiją. Autorius, kurie rašė apie ryšį su gamta, gyvenimo gamtoje patirtis. Prigimtinių kultūrų autorius ir jų pasaulėvaizdį, tautų mitologiją. Autorius – vyrus ir moteris, maištininkus, nuoširdžius prasmės ieškotojus, gelmių ir visų įmanomų pasaulių, ribinių patirčių ar paribių tyrinėtojus.

Kaip kraštutinumas sukrėtė Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo manifestas“, kaip savą priėmiau transcendentalisto Henry Davido Thoreau knygą „Voldenas, arba gyvenimas miške“. Paskutiniai atradimai – indėnų kilmės autorė Louise Erdrich, Narine Abgaryan šviesa, Shehano Karunatilakos „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“, jo mitologinis, stebuklinis būdas kalbėti apie sudėtingus dalykus.

Netikėtai užklumpa gyvenimas. Laimė, kad ne mane vieną, bet ir autorius, kurie dalijasi arba tiesiog perteikia.

Gintaras: Kaip įvadinė knyga į populiariosios psichologijos skaitymo etapą man buvo Josepho Murphy „Jūsų pasąmonės galia“. Tai buvo atradimas ne tik man. Vėliau šią knygą esu rekomendavęs ir kitiems.

Ar jūsų skaitymo skonis keitėsi kartu su jumis? Galbūt knygos, kurios žavėjo anksčiau, šiandien atrodo visai kitaip, o tos, kurių anksčiau nė nebūtumėte paėmę į rankas, dabar tapo atradimais?

Vilija: Taip, tai vyksta nuolat. Seniai padėtos knygos apie indėnus ir nuotykius, galbūt pirmą kartą neseniai atsiverčiau retro detektyvą ar pradedu žvilgčioti į siaubo literatūrą. Pasaulis ir mes patys pilni paslapčių.

Gintaras: Gal trečioje klasėje parsinešiau Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ antrąjį tomą, kuriame rašoma apie karą. Mano kartos berniukai užaugo su filmais apie karą, „Drąsiųjų kelių“ knygų serija. Bibliotekoje šias knygas perduodavome iš rankų į rankas ir tik informuodavome bibliotekininkę, kad dabar skaito draugas. Žinoma, kaip ir visi berniukai, mėgau knygas apie indėnus.

Paauglystėje trauka skaitymui kiek sumažėjo, daugiau domino filmai. Dar vėliau prasidėjo jau minėtas saviugdos knygų skaitymo etapas. Dabar, kai matau mūsų bibliotekoje didžiulę lentyną psichologijos knygų, pagalvoju, su kokiu malonumu būčiau jas tuomet perskaitęs.

Kažkur perskaičiau posakį, jog protingų žmonių lentynose stovi knygos, o ne tokių protingų – televizorius. Tuomet savo televizorių išvežiau į kaimą ir toje vietoje padariau lentynas knygoms.

Kai pradėjau dirbti bibliotekoje, ji mane išgydė nuo knygų pirkimo. Pirkimas juk yra daugiau kolekcionavimas. Šiuo metu mane, ko gero, labiausiai domina gyvos gyvenimo istorijos – autobiografinės ar pasakojančios apie kaimo žmogaus gyvenimą. Man įdomu skaityti apie tai, kaip sudėtingose istorinėse situacijose žmonėms pavyksta išlikti.

Įsivaizduokite, kad galite vienam vakarui patekti į bet kurios knygos pasaulį. Kurią knygą pasirinktumėte, su kokiu jos veikėju norėtumėte susitikti ir ką kartu nuveiktumėte? O gal yra literatūrinių pasaulių, į kuriuos jokiu būdu nenorėtumėte patekti?

Vilija: Norėčiau patekti į stebuklinių knygų pasaulį, pasakas, kuriose perteikiami prasmingi pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos modeliai. Nes kokia plika realybė būtų baisu.

Gintaras: Dažnai pamąstau apie tai, kaip žmonės gyveno prieš šimtą ar du šimtus metų. Man tikriausiai būtų įdomu pajusti XIX amžiaus atmosferą.

Turiu savo tėviškę ir pastebiu, kaip mažai gyvenamų sodybų ten belikę. Šiuo metu skaitau Alfonso Danio knygas, kuriose rašoma apie kaimų išnykimą. Norėčiau sugrįžti į tuos laikus, kai kaime, kuriame dabar likę vos šeši gyventojai, buvo daugiau kaip du šimtai.

Kai žiūriu į senuosius atvirukus su Panevėžio vaizdais, man taip pat kyla mintis, kad būtų labai įdomu nusikelti į tą laikotarpį.

Nenorėčiau turbūt patekti į pokario ir masinių trėmimų laiką. Pats augdamas girdėdavau močiutės pasakojimus apie tai, ką jos šeimai teko patirti pokario metais.

Ar turite kokių nors skaitymo keistenybių, mažų ritualų ar net „nuodėmių“? Galbūt skaitote kelias knygas vienu metu, slapčia žvilgtelite į pabaigą, niekada nebaigiate nepatikusios knygos arba turite tokį literatūrinį pomėgį, kurio iš jūsų niekas nesitikėtų?

Vilija: Man patinka, kad knygą atsiverčiu ten, kur buvau baigusi skaityti, be skirtukų, ir kad pradedu skaityti lygiai toje puslapio vietoje, kur nustojau. Taip būname susilygiavusios. 😊 Įdomu uždėti ranką ant knygos ir pajusti, koks kyla jausmas. Toks šamanizmas po ranka.

Gintaras: Prisipažįstu, jog kartais skaitau po dvi ar net tris knygas. Šiuo metu mano ritualai – prieš miegą skaityti popierinę knygą, o pietų pertraukos metu išeiti pasivaikščioti ir klausytis garsinės knygos. Niekuomet neverčiu savęs baigti knygos, jei ji sunkiai skaitosi.

Dirbate bibliotekoje, kur knygos yra kasdienybės dalis. Ar darbas tarp knygų ir jas mylinčių žmonių pakeitė jūsų asmeninį santykį su skaitymu? Galbūt kolegos ar skaitytojai padėjo atrasti autorių, kurio patys niekada nebūtumėte pasirinkę?

Vilija: Atėjau dirbti į biblioteką dėl pačios bibliotekos idėjos ir knygų. Ieškojau tokios kasdienybės. Džiugu būti šiame apykaitos rate su kolegomis, skaitytojais, renginių svečiais.

Ačiū kolegei Astai, su kuria kartu kopinėjame knygų medų, ačiū visiems, kalbantiems apie skaitymą ir skaitantiems. Sako, ši rūšis nyksta. Gera būti šiame hifų tinkle, tokioje apykaitos, dalijimosi buvimu formoje.

Gintaras: Biblioteka mane išgydė nuo knygų pirkimo. Kai matau, kiek čia įdomaus skaitymo, suprantu, kad keliems gyvenimams pakaktų.

O šiaip esu labai laimingas dirbdamas bibliotekoje. Vaikystėje net svajojau, kad norėčiau dirbti spaustuvėje ir turėti galimybę atlikti paskutines operacijas, kai jau gali laikyti gatavą knygą rankose ir, be abejo, ją perskaityti.

Vilija, kasdien tenka susidurti su daugybe istorijų, naujienų ir informacijos. O kokių istorijų pati ieškai knygose? Ar skaitymas tau yra galimybė pabėgti nuo informacijos pertekliaus, ar, priešingai, dar vienas būdas geriau suprasti pasaulį?

Vilija: Knygose ieškau bendrumo su pasauliu ir visos tos įvairovės, kokie įvairūs esame mes, viso pasaulio gyventojai. Patirti tą visumą ir pačias įvairiausias buvimo formas. Jausti ryšį, giliai įkvėpti oro, pamatyti erdvų pasaulėvaizdį.

Tai suteikia geri kūriniai. Bet ne tik tai. Man knygos leidžia ir pabėgti, ir gelbėtis, kai to reikia. Turiu galvoje ne tik grožinę literatūrą.

Gintarai, fotografija ir literatūra – du skirtingi būdai pasakoti istorijas. Ar skaitydamas knygą mintyse kuri jos vaizdus, tarsi režisuotum filmą ar ieškotum tobulo kadro? Galbūt yra knyga, kurią norėtum papasakoti vien fotografijomis?

Gintaras: Fotografija ir literatūra man labai glaudžiai susijusios. Abi savaip pasakoja istorijas, padeda išsaugoti atmintį, pažinti žmones ir vietas.

Turiu kolegų, kurie vis paprašo manęs nuotraukų metų kalendoriui. Paprastai tai būdavo gamtos nuotraukos. Paskutinį kartą buvau paprašytas pagelbėti užfiksuojant paminklus ir knygnešių atminimo vietas. 2027-ieji bus Knygnešių metai.

Man labai patinka ši misija, nes pats mėgstu atmintinas vietas. 2024–2025 m. man buvo labai įdomu fotografuoti Panevėžio vyskupijos bažnyčias. Teko apsilankyti tokiose vietose, kur niekuomet nebūčiau nuvykęs.

Kalbėjosi Virginija Švedienė