Spalio 11-osios vakarą Bitės knygų klubo nariai leidosi į nepaprastą Édith Piaf gyvenimo ir kūrybos istoriją. Susitikimo metu aptartos trys knygos – „Édith Piaf. Gyvenimo dainos“, „Édith ir Théo“ bei „Mano gyvenimas“. Jose atsiveria ne tik garsiosios prancūzų dainininkės kelias į sceną, bet ir audringas, dramatiškas, meilės, netekčių bei vidinių prieštaravimų kupinas jos gyvenimas.
Klubo nariai, pasiskirstę į grupeles, diskutavo, kuris Édith Piaf gyvenimo epizodas juos labiausiai nustebino ar net šokiravo. Vieniems netikėtas pasirodė jos ryšys ir vėlesnė santuoka su dvidešimčia metų jaunesniu Théo Sarapo, kitiems – gausybė jos gyvenime buvusių meilės istorijų. Tačiau kalbant apie Piaf gyvenimą ne kartą skambėjo mintis, kad ji tarsi nešė dvi vėliavas – vienoje rankoje meilę, kitoje muziką. Būtent šios dvi jėgos lydėjo ją visą gyvenimą.
Diskusijose Édith Piaf atsiskleidė kaip prieštaringa asmenybė – gyvenusi labai audringai, tačiau kartu buvusi dosni, jautri ir geraširdė. Klubo nariai atkreipė dėmesį ir į jos drąsą: Piaf nevengė gyventi taip, kaip jautė, net tuomet, kai jos pasirinkimus lydėjo visuomenės apkalbos ir kritika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – jos santuoka su gerokai jaunesniu Théo Sarapo, nepaisant didelio jų amžiaus skirtumo. Théo buvo paskutinis Piaf gyvenimo vyras ir jos scenos partneris.
Bitės knygų klubo vadovė dr. Jūratė Baltušnikienė susitikimui parengė viktoriną, tapusią dar vienu būdu prisiminti bei aptarti perskaitytų knygų epizodus. Klausimai vedė per mažiau žinomas ir neretai skaudžias Piaf biografijos detales.
Édith gyvenime labai anksti atsirado netektis ir vienatvė. Septyniolikos metų ji susilaukė dukrelės Marcelle, tačiau mergaitė, būdama vos dvejų, mirė nuo meningito. Piaf vaikystė taip pat nebuvo saugi ir rami – jos gyvenime trūko pastovaus, rūpestingo suaugusiojo. Vaikystėje ji kuriam laikui buvo praradusi regėjimą, kuris vėliau sugrįžo; pati Piaf ir jos aplinkos žmonės šį įvykį siejo su stebuklingu išgijimu.
Žinoma, kalbant apie Édith Piaf neįmanoma apeiti ir muzikos. Viena garsiausių jos dainų, tapusi tikra vizitine kortele, – „La Vie en rose“ („Rožinis gyvenimas“). Tačiau už romantiško Piaf dainų pasaulio slypėjo ir labai skaudžios asmeninės patirtys. Édith Piaf mintis „kai elgiesi nuoširdžiai, pavergi jų širdis“ atskleidžia jos tikėjimą tikrumo galia. Dainininkei buvo svarbu išgyventi kūrinį pačiai ir emociją perduoti klausytojui. O jos mintis – „būna vakarų, kai publika neturi talento“ parodo Piaf humorą, sceninę patirtį ir supratimą, kad gyvas menas gimsta iš abipusio ryšio tarp atlikėjo ir auditorijos. Net ir stipriausias atlikėjas ne visada gali sukurti ypatingą atmosferą, jei klausytojai lieka šalti, uždari ar nepasirengę priimti emocijos.
Viena didžiųjų jos gyvenimo meilių buvo prancūzų bokso čempionas Marcelis Cerdanas. Jų santykiai kėlė daug kalbų – Cerdanas tuo metu buvo vedęs ir augino tris vaikus. Jų meilės istorija nutrūko tragiškai: 1949 m. Marcelis žuvo lėktuvo katastrofoje, skrisdamas pas Édith. Jam Piaf vėliau skyrė vieną jautriausių savo kūrinių – „Hymne à l’amour“.
Piaf biografija paskatino klubo narius kalbėti ir apie kur kas platesnę temą – vaikystės patirčių, tėvų meilės bei ankstyvojo prieraišumo įtaką žmogaus gyvenimui. Édith vaikystėje patirtas nestabilumas, emocinio saugumo ir nuolatinės globos trūkumas tapo viena iš priežasčių svarstyti, kaip ankstyvieji santykiai su artimiausiais žmonėmis gali paveikti vėlesnį gebėjimą kurti artimus ryšius. Diskusijoje svarstyta, ar nuolatinis meilės ieškojimas ir greitas pasinėrimas į naujus santykius galėjo būti susijęs su tuo, ko jai taip trūko vaikystėje.
Šeimos, motinystės ir sudėtingų artimiausių žmonių santykių tema pratęsta aptariant danų rašytojos Karinos Mikaelis romaną „Motina“. Autorė savo kūryboje daug dėmesio skyrė moterų gyvenimui, šeimai, vaikų auklėjimui ir kasdieniuose santykiuose slypinčioms įtampoms.
„Motina“ – autobiografinių atspalvių turintis romanas, kuriame Karina Mikaelis su šiluma ir subtiliu humoru pasakoja apie savo senstančią motiną bei jųdviejų santykį. Motina paskutinius savo gyvenimo metus praleidžia šalia dukters, o kasdienybėje atsiskleidžia ir artumas, ir neišvengiamos šeimos santykių įtampos. Per nedidelius buitinius epizodus ryškėja motinos ir dukters tarpusavio prisirišimas, rūpestis, prisiminimai bei praeities šešėliai. Autorė kelia klausimą, ar tėvai iš tiesų geriausiai pažįsta savo vaikus ir kiek ilgai vaikai nešiojasi šeimoje patirtus išgyvenimus. Tai kartu šiltas ir jautrus pasakojimas apie senstančią motiną, meilę artimam žmogui ir nelengvą užduotį – būti šalia jo taip, kad meilė netaptų našta.
Šio Bitės knygų klubo susitikimo centre atsidūrė ne vien legendinės Édith Piaf muzika. Knygos ir diskusijos vedė į kur kas platesnius klausimus – kodėl žmogus visą gyvenimą ieško meilės, kaip vaikystė formuoja mūsų santykius, kiek drąsos reikia gyventi nepaisant kitų nuomonės ir kaip šeimoje perduodamos patirtys.
Kitas Bitės knygų klubo susitikimas vyks lapkričio 10 dieną, kurio metu bus diskutuojama apie vokiečių rašytojos Fatmos Aydemir romaną „Džinai“.
Ingos Minikauskienės tekstas ir nuotraukos