Ar įmanoma pabėgti nuo savo praeities? Kur iš tiesų yra mūsų namai? Ir kas nutinka, kai šeimoje dešimtmečius saugotos paslaptys pagaliau iškyla į paviršių?

Tokie klausimai lydėjo Bitės knygų klubo susitikimą, kuriame buvo aptariamas vokiečių rašytojos Fatmos Aydemir romanas „Džinai“. Tai buvo pokalbis ne tik apie literatūrą, bet ir apie žmogaus tapatybę, šeimos santykius, kultūrinius skirtumus, kaltę, neišsipildžiusius lūkesčius ir kiekvieno mūsų viduje gyvenančius „džinus“.

1986 m. Karlsrūhėje gimusi, turkų ir kurdų šaknų turinti Fatma Aydemir yra viena ryškių šiuolaikinės vokiečių literatūros kūrėjų. Jos debiutinis romanas „Alkūnė“ („Ellbogen“), pasirodęs 2017 m., atkreipė literatūros pasaulio dėmesį, o 2022 m. išleisti „Džinai“ dar labiau įtvirtino rašytojos vardą. Romanas pelnė Roberto Gernhardto ir „LiteraTour Nord“ premijas, taip pat pateko į prestižinės Vokietijos knygų premijos sąrašą.

Autorės kūryboje susitinka skirtingos kultūros, kalbos ir pasaulėžiūros. Joje svarbi ne tik emigracijos patirtis, bet ir klausimas, ką reiškia gyventi tarp dviejų pasaulių, nė viename iš jų nesijaučiant iki galo savu.

Romanas nukelia į 1999-uosius. Po trisdešimties sunkaus darbo metų Vokietijoje Huseinas pagaliau įgyvendina savo svajonę – įsigyja butą Stambule, kuriame tikisi ramiai praleisti likusį gyvenimą. Tačiau vos pasiekęs tai, dėl ko tiek metų aukojosi, netikėtai miršta. Jo mirtis sukviečia šeimą, kurios narius sieja ne tik kraujo ryšys, bet ir daugybė neišsakytų nuoskaudų.

Ši istorija paskatino svarstyti: kaip elgtis su svajone? Ar verta visą gyvenimą atidėti laimę ateičiai, tikintis, kad ji prasidės išėjus į pensiją, užauginus vaikus ar pasiekus materialinį saugumą? Huseino likimas įrodo skaudų paradoksą – kartais žmogus taip atkakliai ruošiasi gyventi, kad pačiam gyvenimui nebelieka laiko.

Klubo susitikimo metu nemažai dėmesio buvo skiriama istoriniam romano kontekstui. Pokario Vokietijai reikėjo darbo jėgos, todėl į šalį atvyko tūkstančiai žmonių iš Turkijos. Daugeliui laikinas uždarbis svetimoje šalyje virto viso gyvenimo istorija. Tuo tarpu jų vaikai augo tarp tėvų atsineštų tradicijų ir Vokietijos visuomenės, kurioje jie neretai susidurdavo su išankstinėmis nuostatomis, diskriminacija ir ksenofobija. Šis istorinis fonas padėjo geriau suprasti romano veikėjų pasirinkimus, jų tarpusavio konfliktus ir priklausymo troškimą.

Ypatinga diskusijos dalis buvo paskirta romano daugiabalsiškumui. Kiekvienas šeimos narys pasakoja savąją istorijos versiją, todėl tie patys įvykiai atsiveria vis kitu kampu. Pirmasis, Huseinui skirtas, ir paskutinis, Eminės, skyriai parašyti antruoju asmeniu – tarsi veikėjai būtų kalbinami savo pačių sąžinės. Tuo tarpu keturių vaikų istorijos pasakojamos trečiuoju asmeniu. Šis literatūrinis sprendimas leidžia ne tik įsijausti į skirtingas patirtis, bet ir suprasti, kokia trapi bei subjektyvi gali būti šeimos tiesa.

Klubo nariai kartu stengėsi atpažinti kiekvieno veikėjo džinus – vidinius demonus, fantomus, praeities šešėlius, nuo kurių nepavyksta pabėgti. Huseiną persekioja kaltė ir neišpildyti lūkesčiai, Eminę – nutylėtos praeities našta. Vyriausioji dukra Sevda gyvena su atstūmimo patirtimi ir jausmu, kad jos norai bei galimybės šeimoje visada buvo antraeiliai. Peri ieško savo tapatybės, mėgindama suderinti šeimos kilmę su savarankišku gyvenimu. Hakanas blaškosi tarp savęs realizavimo troškimo ir poreikio atitikti vyriškumo standartus, o jauniausias sūnus Umitas susiduria su skausmingu savo seksualinės orientacijos slėpimu ir baime būti nepriimtam.

Susitikimo metu dalintasi mintimis apie homoseksualumą, moters vertę patriarchalinėje šeimoje, skirtingus vaikų auklėjimo principus, motinos ir dukters santykius bei iš kartos į kartą perduodamas traumas. Diskusijoje išryškėjo mintis, kad net artimiausi žmonės kartais vieni apie kitus žino stebėtinai mažai.

Knygos autorės išsakyta idėja, kad šeima yra savotiškas vaidinimas (performance), kuriame kiekvienas šeimos narys atlieka savo vaidmenį, nors nebūtinai jame jaučiasi gerai, paskatino dikusiją –  o, kas nutinka, kai žmogus nebenori ar nebegali atlikti jam paskirto vaidmens? Ar šeima geba priimti žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį norėtų matyti?

Viena jautriausių susitikimo minčių tapo knygoje išsakyta frazė:

„Nes tavo namai ten, kur tave supranta.“

Ji paskatino kalbėti apie namus ne kaip apie geografinę vietą ar nuosavybę, o kaip apie emocinį saugumą. Tikrieji namai nėra ten, kur gimei ar kur gyvena tavo šeima. Galbūt jie prasideda ten, kur nereikia slėpti savęs.

Apie prisiminimų prigimtį. Prisiminimai yra kūryba – kiekvieną kartą prisimindami praeitį, ją atkuriame per dabartinių jausmų, patirties ir suvokimo prizmę. Todėl vienoje šeimoje gali egzistuoti kelios skirtingos tos pačios istorijos versijos, ir kiekviena jų savaip tikra.

Prie romano pavadinimo sugrįžta aptariant vieną iškalbingiausių jo minčių – galbūt džinai yra tiesos, kurios visada egzistuoja, tvyro kambaryje, tačiau apie jas niekas nekalba, viliantis, kad nutylėtos jos išnyks savaime.

Kiek daug žmogaus gyvenime yra tokių nematomų džinų – kaltės, gėdos, baimės, nepripažintų troškimų, neatsakytų klausimų? Ir kiek ilgai jie gali gyventi kartu su mumis, kol išdrįstame juos įvardyti?

Romano pabaiga paliko ypatingą emocinį svorį. Ji privertė kalbėti apie priėmimą, atsakomybę ir galimybę bent iš dalies atitaisyti praeities klaidas. Ne viską galima sugrąžinti ar pakeisti, tačiau tiesos pripažinimas gali tapti pirmuoju žingsniu išsilaisvinant iš tylos. Galbūt susitaikymas prasideda ne nuo atleidimo, o nuo gebėjimo išgirsti kitą žmogų.

Šis knygų klubo susitikimas dar kartą parodė, kad gera literatūra ne visada pateikia atsakymus. Kartais jos didžiausia vertė – iškelti klausimus, kurių patys sau nedrįstame užduoti.

O gal kiekvienas turime savų džinų, apie kuriuos vis dar tylime?

Kitas Bitės knygų klubo susitikimas vyks gruodžio 8 d. Šįkart bus leidžiamasi į visai kitokią, tačiau ne mažiau intriguojančią literatūrinę kelionę, aptariant Patricko Süskindo romaną „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“.

Ingos Minikauskienės tekstas ir nuotraukos