„Reta Lietuvos įmonė gali didžiuotis tokia turtinga istorija kaip „Anykščių vynas“. Seniausias vynininkystės tradicijas puoselėjanti didžiausia Lietuvos vyno gamintoja pradėjo veikti 1926 m. Į nedidelį Lietuvos miestelį Anykščius atvykęs sumanus agronomas Balys Karazija pirmasis Lietuvoje pramoniniu būdu pradėjo gaminti vyną, kuris netrukus buvo įvertintas ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse parodose.“ Jūratė Šamelienė, Rasa Vaičiūnienė (Iš: Aukštaitijos regionas = Aukštaitija land = Аукштайтийский регион. Panevėžys: Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmai, 2002. P. 61)

Knygoje aprašoma AB „Panevėžio pienas“ istorija. Prisimenama gili senovė, prieškario Šiaurės Lietuvos pieno pramonės būklė, Pieno centro veikla, karo metai, pokario sunkumai. Išsamiai apžvelgiamas laikotarpis nuo Panevėžio miesto pieninės įkūrimo iki šių dienų: Pieno kombinato didžiosios statybos, gamybos tobulinimo metai, struktūros keitimasis, gaminamų produktų asortimentas, laimėjimai, muziejaus atidarymas. Leidinyje pateikiama nemažai rašytinių prisiminimų, istorijų ir nuotraukų.

Knygoje aprašoma įmonės veikla nuo pat jos gyvavimo pradžios iki AB „Rokiškio sūris“ įmonių grupės. Akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ pirmtakė – senoji Rokiškio pieninė, kurios veiklos pradžia datuojama 1925 metais. Ji buvo nedidelė, įsikūrusi grafo Pšezdzieckio kumetyno pusrūsyje. Leidinyje pateikti fermentinių sūrių gamybos procesai, naudojami įrenginiai, žaliavos ir kita naudinga informacija. Remiantis gautais duomenimis apie šias įmones buvo lengviau orientuotis fermentinių sūrių gamybos srityje ir tai padėjo projektuojant fermentinių sūrių gamybos verslo organizavimo procesą.

Tai leidinys apie vieną didžiausių Rokiškio bendrovių „Rokiškio sūris“, kuriame gausiomis iliustracijomis pristatomi bendrovės dirbantieji, gamybiniai procesai ir gaminama produkcija. Knyga skiriama akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ įsteigimo dvidešimties metų jubiliejui.

Bernatonių kaimas, įsikūręs šiaurinėje Panevėžio rajono dalyje, nuo seno garsėja žirgynais ir draugiškais žmonėmis, puoselėjančiais senuosius papročius. Šiandien kaimo pavadinimas daugeliui siejasi ir su garsia tradicine sūrio švente. Sūrio šventėms bernatonietės suspaudžia per 50 įvairių rūšių sūrių. Įspūdingam paradui jos pristato ne tik tradicinius varškės sūrius, kurių receptūra – keli šimtmečiai, bet ir naujoviškus – morkų, burokėlių, žuvies bei sūrius su grybais, džiovintais vaisiais. „Šio leidinio tikslas yra išsaugoti Bernatonių kulinarinį paveldą – sūrių receptus, kad jie nenugrimztų užmarštin, o atvirkščiai – būtų populiarinami ir plačiai prieinami visiems gastronominių perliukų mėgėjams.“ Jurgita Kasperavičiūtė (Iš: Kasperavičiūtė, Jurgita. Bernatonių sūriai. Panevėžys: Bernatonių kaimo bendruomenė, 2014. P.3)

Leidinio sudarytojų tikslas – surinkti, užfiksuoti Ramygalos tradicinių kepinių receptus nuo seniausių laikų iki šių dienų, įamžinti moteris, noriai pasidalinusias laiko patikrintais, šeimos narių labiausiai pamėgtų kepinių receptais. Joje rasite daugiau kaip šimtą mūsų krašto kepinių bei keletą kitų Lietuvos regionų gardžiausių kepinių receptų. Knyga originali tuo, kad joje be receptų yra ir moterų, kurios dalinosi savo receptais trumputės biografijos ir nuotraukos. Taip pat leidinyje palikta nemažai tuščių puslapių užrašams.

Ši lietuvybės puoselėtojos Liudvikos Didžiulienės – Žmonos (1856 – 1925) knygelė – unikalus istorinis šaltinis. Tai – pirmoji žinoma gastronominė knyga lietuvių kalba. Ji parašyta dar XIX a. pabaigoje – išskirtiniu laikotarpiu, kai formavosi šiuolaikinė lietuvių tauta, buvo ruošiamasi atkurti Lietuvos valstybingumą.

Leidinys pirmąkart išleistas prieš 125-erius metus, dabar atgimsta naujai. Originalūs L. Didžiulienės – Žmonos receptai, papildyti vertingais, smalsumą žadinančiais istorikų Anželikos ir Rimvydo Laužikų komentarais, atskleidžia šiuolaikiniam skaitytojui Lietuvos gastronomijos ištakas. Palinkėję kūrybiškų, džiuginančių atradimų virtuvėje, autoriai pakvies skaitytojus drauge pakeliauti po Liudvikos Didžiulienės-Žmonos gastronomijos pasaulį.

Šis leidinys yra rimtas pasakojimas apie lietuviškus alkoholinius gėrimus – tikrai turtingą, bet iki šiol mažai tyrinėtą, mitais ir stereotipais apipintą mūsų kulinarinio paveldo sritį. Būdamas istorikas, A. Astrauskas pateikia gausius istorinius faktus apie midaus, alaus ir degtinės gamybos ir vartojimo aplinkybes. Knygoje pateikiama pakankamai istorinių, etnografinių ar technologinių įdomybių, kaip šie gėrimai atsirado Lietuvoje. Pavyzdžiui, autorius rašo: „Pagal tai, kur po Antrojo pasaulinio karo naminis alus tebedarytas intensyviausiai, etnologų buvo išskirtas Vidurio ir Šiaurės Rytų Lietuvos salyklinio alaus arealas: Biržų, Pasvalio, Pakruojo, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio rajonai, gretimos Joniškio, Šiaulių, Radviliškio, Utenos apylinkės.“ Antanas Astrauskas (Iš: Astrauskas, Antanas. Per barzdą varvėjo: svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 2008, P. 147)