Tai archeologės Marijos Gimbutas studija apie Senosios Europos (apie 7000–3500 m. pr. Kr.) simbolius ir religiją. Remdamasi archeologiniais radiniais – skulptūrėlėmis, keramikos ornamentais, raižiniais – autorė teigia, kad iki indoeuropiečių atėjimo Europoje klestėjo taiki, moteriškąją dievybę garbinanti kultūra. Knygoje ji analizuoja deivės simboliką (gyvybės, mirties ir atgimimo ciklus), gamtos ženklus, gyvūnų motyvus ir jų reikšmes, interpretuodama juos kaip savitą simbolinę „kalbą“. Autorė pristato Senąją Europą kaip matricentrinę, žemdirbišką civilizaciją, kurios pasaulėžiūra buvo orientuota į gyvybės atsinaujinimą ir harmoniją su gamta.