Viena iš produktyviausių ir ilgiausiai veikusių Lietuvos Respublikos leidyklų buvo „Dirvos“ bendrovė knygoms leisti. Jai vadovavo krašto švietimo idėjai atsidavę veikėjai Adomas Dundzila (1882–1951) ir Bronius Sirutis (1886–1945). Bendrovės vadovai sumaniai derino komercinius ir kultūrinius interesus, sukūrė visas tris su knyga susijusias institucijas: knygynus, spaustuvę, leidyklą.

„Šiame leidinyje nušviečiama įvairių idėjinių krypčių, skirtingo profilio, pajėgumo tarpukario Lietuvos leidyklų – „Varpo“, „Kultūros“, „Žinijos“, „Pažangos“, „Žaibo“, „Naujo žodžio“, „Vaivos“, „Tulpės“ ir kitų – veikla. Vienos iš šių leidyklų veikė visą nepriklausomos Lietuvos laiką, kitos keliolika, kai kurios – vos keletą metų.“ Vladas. Žukas (Iš: Žukas, Vladas. Bendrovės knygoms leisti ir platinti 1918–1940. Vilnius: Baltos lankos, 1998. P. 9)

Pirmaisiais nepriklausomybės metais viena iš pagrindinių Lietuvos knygų leidyklų buvo „Švyturio“ bendrovė knygoms leisti ir platinti (1918–1931), leidusi vadovėlius, grožinę literatūrą, knygas vaikams. Leidinyje pasakojama apie „Švyturio“ bendrovės įkūrimą, veiklos tendencijas, pasisekimus ir nuosmukį, apie leidybinę veiklą, spaustuvę, knygų prekybą.

„Tai buvo humanitarinio profilio knygų leidykla, daugiausia dėmesio skyrusi grožinei, ypač originaliajai, literatūrai leisti. Pradėjusi leidybinę veiklą trimis penkiomis knygomis per metus, vėliau tapo viena iš produktyviausių leidyklų tarpukario Lietuvoje.“ Vladas Žukas. (Iš: Žukas, Vladas. Sakalo bendrovė raštams leisti ir platinti 1924–1940 ir 1943–1944. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998. P. 9)

„Ši studija atskleidžia ne tik mano tėvų, Marijos ir Jurgio Šlapelių, viso gyvenimo triūsą – jų knygyno veiklą, bet ir lietuviškos knygos nuo spaudos atgavimo – beveik pusšimčio metų istoriją. Iš jų knygyno archyvų, tiesiog stebuklingai išlikusių per kelias Lietuvos okupacijas, sužinome apie lietuviškų knygų leidėjus, leidimą, garsinimą, pareikalavimą, platinimą, puoselėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, užjūriuose, visur, kur tik likimas buvo nubloškęs tėvynainius.“ Gražutė Šlapelytė-Sirutienė (Iš: Žukas, Vladas. Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. P. 5)

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas keturiasdešimt metų buvo lietuvių knygininkystės centras dažnų okupacijų niokojamame Vilniuje. Remdamasis archyvine medžiaga ir kitais šaltiniais autorius atskleidė knygyno savininkų visuomeninį bei kultūrinį darbą, knygyno įkūrimą ir veiklą – knygų leidybą, reklamą bei platinimą Lietuvoje ir kitose šalyse įvairiais istorijos tarpsniais.

Rinkinį „Literatūros pabarėse“ sudaro straipsniai knygotyros (knygos ir bibliotekų istorijos, bibliografijos) ir literatūros istoriografijos klausimais. Vienuose apžvelgiama rankraštinė ir spausdinta medžiaga apie rašytojus, jų kūrinius, asmenines bibliotekas, kituose nagrinėjamos autorystės, vertėjų problemos, polemizuojama dėl pseudonimų. Keliose publikacijose aptariami rašytojų (Dionizo Poškos, Mikalojaus Akelaičio, Andriaus Vištelio, Vinco Kudirkos) santykiai su knyga.