Šiuolaikinės švedų rašytojos Marianne Fredriksson romanas „Simonas ir ąžuolai“ – tai knyga apie likimą. Šis romanas – šeimos istorija, kurioje telpa ir tautų istorijos. Tai knyga apie tėvų ir vaikų santykius, meilę tarp vyro ir moters, gyvenimo kelio pasirinkimą.

Žavi įtikinanti istorija, įdomi jos pagrindinė veikėja Karina, intensyvus veiksmas. M. Fredriksson knyga – tai puikus gerai vertinamos skandinaviškos literatūros pavyzdys. Skaitant romaną, tam tikros veikėjų mintys taikliai paliečia skaitytojo asmeninės patirties momentus, skatina mąstyti.

Ši knyga atskleidžia intuityvius filosofinius dalykus. Klubo narei Gintarei įsiminė citata: „Blogis slypi kiekvieno žmogaus širdyje ir tiktai pripažinus galima jį perprasti ir mėginti nugalėti“. Žmonės neturėtų slėpti savo tamsiosios pusės. Nėra gerų ir blogų žmonių, nes mes kiekvieną minutę renkamės.

Romane daug kalbama apie tėvų ir vaikų santykius. Ar tikrai reikia mokyti vaikus savigynos? Ar tikrai „visi vaikai kurį laiką maištauja ir bjaurisi savo tėvais arba juos niekina“? Nuostabu, kai literatūros kūrinys skatina žmones įvertinti savo patirtį ir poelgius, susimąstyti apie vertybes, užduoti sau klausimus ir ieškoti atsakymų.

Ne vienam perskaičiusiam šią knygą patiko ramus ir lėtas pasakojimo stilius, kuriame persipina ir tikri istoriniai įvykiai, ir romano veikėjų išgalvoti likimai.