„Šaltenio žmogus itin dramatiškai pasijunta, kai pabando realizuoti svajonę ar nenusikalsti principams. Doram būti visada sunkiau ten, kur dorybės niekas nekelia ant pjedestalo, kur ji verčiama slapstytis, kad neatrodytų juokinga ir nebūtų per greit sutrypta. Dorumas, naivumas, atvirumas, dvasinio solidarumo troškimas lyg kokios iš rojaus išvytos dvasios klaidžioja Šaltenio novelių puslapiais…“ Albertas Zalatorius (Iš: Zalatorius, Albertas. Literatūra ir laisvė: kritika, esė, pokalbiai. Vilnius: Baltos lankos, 1998. P. 354)