Saulius Šaltenis pirmasis lietuvių dramaturgijoje taip atvirai prakalbo apie mirtį, absurdą ir beprotybę, kaip neišvengiamą žmogaus būties dalį. Jo pjesėje „Škac, mirtie, visados škac…“ atsispindi žmogaus kova su mirtimi ir jo pastangos išsaugoti žmogiškumą, orumo pojūtį bei viltį, kai mirtis tampa visur esančia jėga. Pjesė „Jasonas“ nagrinėja temą apie žmogų / jaunuolį („Jasoną“) tam tikroje aplinkoje: apie egzistencinius klausimus, laisvę, identitetą, galbūt konflikto su sistema momentus (sovietiniu kontekstu).

Pjesėse vaizduojamas Lietuvos provincijos miestelio gyvenimas. „Duokiškio baladės“ atspindi provincijos miestelio (Duokiškio) gyvenimą pokario metais: žmonių kasdienybę, lūkesčius, iššūkius, jų santykį su istorija. „Lituanikoje“ atkuriami Vokiečių okupacijos metai. Lietuvos likimą istorijos kryžkelėse autorius apmąsto nacionalinių didvyrių Dariaus ir Girėno žygdarbių šviesoje.

Pjesių rinkinys „Šis tas apie mūsų Motiną“ gimė intensyviai dirbant su jaunimu Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatre studijoje „Palėpė“, ieškant savito jaunatviško teatro kelio. Leidinyje pateikiamas ir Sauliaus Šaltenio romano „Kalės vaikai“ teatrinis scenarijus.

Šioje rinktinėje spausdinamos trys XX a. II pusės grotesko ir ironijos dramos: J.Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“, K. Sajos „Mamutų medžioklė“, S. Šaltenio „Škac, mirtie, visados škac!“.