Saulius Šaltenis pirmasis lietuvių dramaturgijoje taip atvirai prakalbo apie mirtį, absurdą ir beprotybę, kaip neišvengiamą žmogaus būties dalį. Jo pjesėje „Škac, mirtie, visados škac…“ atsispindi žmogaus kova su mirtimi ir jo pastangos išsaugoti žmogiškumą, orumo pojūtį bei viltį, kai mirtis tampa visur esančia jėga. Pjesė „Jasonas“ nagrinėja temą apie žmogų / jaunuolį („Jasoną“) tam tikroje aplinkoje: apie egzistencinius klausimus, laisvę, identitetą, galbūt konflikto su sistema momentus (sovietiniu kontekstu).