Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ – kitų šalių skaitytojų akimis
Skaitytos , Su knygomis... / 2021-11-18

Barbara Ogonowska-Antonsson – moteris, kuriai smagu pažinti svečias šalis, kitas kultūras, gilintis į kitų tautų istoriją bei mokytis užsienio kalbų. Gimusi ir užaugusi Lenkijoje, baigusi vokiečių kalbos studijas, mokanti penkias užsienio kalbas, gyvenusi JAV, Šveicarijoje, šiuo metu gyvenanti Prancūzijoje, ji daug keliauja, o keliaudama ne vien turistės akimis žvelgia į lankomą šalį, bet ir ieško tos šalies autorių literatūros kūrinių. 2015 m. Barbara lankėsi Lietuvoje, užsuko ir į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką. Jos įspūdžius publikavome mūsų bibliotekos svetainėje ir tinklaraštyje Geros knygos. Šįkart Barbara mielai pasidalino savo mintimis ir įžvalgomis apie Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva Rerum“.   „Romanas „Silva Rerum“ sukėlė didelį šurmulį šalyse, kuriose jis buvo išleistas. Keletas profesionalių kritikų, įskaitant Nobelio premijos laureatą, labai teigiamai įvertino šią knygą, todėl mano nuomonė niekam nebus ypatingai įdomi, nes esu tik aistringa skaitytoja ir istorijos mylėtoja. Tačiau šis romanas sukėlė daugybę jausmų ir apmąstymų, kuriais norėčiau pasidalinti su kitais skaitytojais. Kodėl Silva Rerum? XVII ir XVIII amžiuose „sylwa“ paprastai buvo ranka rašytas tekstas, neturintis didesnių literatūrinių ambicijų, skirtas daugiausia šeimai ar draugams ir kaimynams. Jame buvo ne tik faktai iš kasdienio gyvenimo ar neįprasti šeimos įvykiai, bet ir užrašai apie tai, kas rašytoją sudomino. Dažnai net literatūros kūrinių dalys –…

Dar kartą apie „Silva Rerum“

Prieš akis ant stalo – K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Nerašysiu, apie ką knyga, necituosiu turinio ar pan.: kas skaitys, tas perskaitys, o kam nesinorės, tai neverta ir brukti… Geriau parašysiu savo įspūdį ir santykį su perskaitytu romanu. Prieš skaitydama nebuvau skaičiusi anei vienos recenzijos, neieškojau patarimų ir pan. Turėjau tik vienos kolegės nuomonę, kad  neaišku už ką knyga išrinkta metų knyga. Hm….na, pamaniau,  paskaitinėsiu, nes kaip tik tuo metu skaityti skirtų knygų lentynėlė buvo tuščia. Ir pradėjau… ir nebesinorėjo užversti. Ir gaila buvo, kai neskaityti puslapiai tirpo ir mažėjo. Džiaugiausi ir negalėjau atsidžiaugti: štai! pagaliau! turime ir lietuvišką puikią, įdomią, užvedančią knygą, kurioje ne vien istorija, ne vien atpasakojimas įvykių ar siužeto, bet ir įvairiausių  jausmų puokštė. Kalba turtinga, vaizdinga, gyva kelionė Vilniaus ir Lietuvos kaimo keliukais, žmonių santykių vingiuose. Jaunų žmonių augime ir pagyvenusių išmintyje, kai nebemeluoji sau…   Ir vis grįždavau prie minties: nejaugi kiti skaitantieji nemato to grožio, nejaučia, koks malonumas vilnija kūnu skaitant „Silvą….“. Va ir mintiju sau – gerai, kad neieškojau kitų nuomonės apie knygą, prieš sėsdama ją skaityti. Kai turėjau savo nuomonę, perskaičiau viską, ką tik suradau ir apie Autorę, ir apie jos romaną. Džiugu, kad romanas sulaukė tiek  įvairiausių atsiliepimų – nuoširdžių ir ne…

Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

Skaitytojų išrinkta geriausia 2009 metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Vos atsivertus pirmąjį puslapį, akis kažkodėl užkliuvo už frazės „rainas ir atsišėręs padaras“. Seniai buvau mačiusi tokį sodrų, turtingą lietuvišką tekstą. Stačia galva nėriau knygon, o žodžiai tiesiog tirpo akyse (norėjau sakyt, „ant liežuvio“). Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad tas rainas ir atsišėręs padaras, katinas Mauricijus, čia pat nudvėsė, ir knyga prasidėjo nuo pirmojo herojų susidūrimo su mirtimi. Dažniausiai iškart dedu į šalį knygas, kuriose mylimi veikėjai „numarinami“, o čia visas siužetas lipdomas būtent ant mirties linijos, tačiau, nepaisant to, tokį malonumą skaitydama lietuvišką kūrinį seniai beturėjau. Skaitydama „taupiau“, mėgavausi kaip reta spalvingu ir taikliu žodynu ir stengiausi ištęsti tą gerumo pojūtį kiek galima ilgiau. Baigus skaityt teliko tik šviesus liūdesys. Pasakojimo centre – Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos bei du jų vaikai, Uršulė ir Kazimieras. Vertinant globaliau – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė antroje XVII amžiaus pusėje su visais spalvingais savo gyventojais: kazokais, merkantiliškomis vienuolėmis, aiškiaregiais bepročiais, girtais valstiečiais, fanatikais, „pasaulio pabaigos“ orgijas keliančiais ištvirkėliais, tuometiniais „naujaisiais lietuviais“, dėl skirtingų įsitikinimų besipešančiais studentais ir neeiliniais šviesuoliais.