Nesu Herkaus Kunčiaus kūrybos gerbėja, bet viena naujausių jo knygelių* patraukė savo pavadinimu. Perskaičiau ir nepasigailėjau. Ir ne vien todėl, kad pirmoje esė („Pusmėnulis, nugalėjęs erelį“) Adomo Mickevičiaus mirties faktas įgyja konkrečių lokalinių bei emocinių dimensijų ir iš neutralaus žinojimo virsta išgyventa savastimi, bet ir dėl egzotiškai žybtelėjusio būdvardžio „šãlimas“ vietininko „šalimosè“ (33) bei visai […]