Rubriką „Arčiausiai knygų“ užbaigiame pokalbiu su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir kultūros vadybos skyriaus komunikacijos specialiste Asta Sarapiene:
„Knygos, kinas ir muzika – trys mane labiausiai dominantys, labiausiai mėgstami dalykai. Skaitau, kai turiu (gal tiksliau būtų sakyti „skiriu“) laiko, kai jaučiu poreikį ir noriu. Na ir, žinoma, namie knygų krūvelė turi stūksoti visada! Kada telieka viena-dvi, mažumėlę supanikuoju ir kaipmat papildau😊 Patinka, kai turiu iš ko rinktis😊 Ir vis dar labai džiaugiuosi ištikima gelbėtoja – www.ibiblioteka.lt.
Domiuosi literatūros, leidyklų naujienomis. Tuo, ką skaito skaitantys, rašantys žmonės. Kas verda knygų blogerių, bookstagrammerių socialiniuose tinkluose. Ką siūlo specialistai, literatūrologai, žurnalistai. Ir, žinoma, filtruoju – atsižvelgdama į savo skonį, patirtis, pagaliau tam tikros dienos, laiko poreikius. Kita vertus, smalsu, kaip vystosi grožinė literatūra, dėl kokių knygų tam tikru metu iš proto kraustosi pasaulis. Tad į skaitytinų sąrašus pakliūva ir jos.
Taip toje krūvelėje namie nugula ir tarptautinių apdovanojimų pelnę romanai, ir paauglių, meilės literatūra. Pastebėjau, kad rečiausiai renkuosi detektyvus ir fantastiką. Bet vėlgi: labai mėgstu Roberto Galbraitho (J. K. Rowling slapyvardis) detektyvų seriją apie Kormoraną Straiką. Tikiuosi, sulauksime lietuviškai išversto Niklo Natt och Dag „1793“ tęsinio. Audžiu mintį imtis Franko Herberto „Kopos“ serijos, Andrzejaus Sapkowski „Raganiaus“ (šio esu skaičiusi tik atskiras dalis). Kita vertus, negaliu nepaminėti dar vieno magiškosios fantastikos romanų meistro – Patricko Rothfusso. Lietuviškai turime 3 knygas – „Vėjo vardas“, „Išminčiaus baimė“ (I ir II dalys). Kaip ir kiti gerbėjai visame pasaulyje daugiau kaip 10 metų laukiu, kol autorius pagaliau ryšis parašyti trilogijos pabaigą.
Knygų, kurias esu skaičiusi keletą kartų, yra vienetai. Studijų metais, rašydama magistro darbą, keliskart perskaičiau Thomo Wolfe‘o „Žvelk, angele, į savo būstą“ (beje, kas neskaitėte, rekomenduoju), Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“. Senokai, tačiau keliskart esu skaičiusi Colleen McCullough „Erškėčių paukščius“.
Dabar antro karto nebūna. Priežastys kelios. Pirma, išleidžiama daug naujų kūrinių. Antra, nėra knygos, kurią norėčiau atsiversti darsyk. Tačiau svarbiausia – bijau nusivilti tomis, kurios jau yra palikusios didelį įspūdį. Ir visgi kartais tyliai pasvajoju išdrįsti ir antrąsyk perskaityti Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“, Majgull Axelsson „Balandžio ragana“, Gilbert‘o Sinoue „Dienos ir naktys“.
Knygas ne tik skaitau, bet ir dalinuosi mintimis apie jas. Kurdamasi „Facebook“ profilį išsyk žinojau: čia kelsiu autorinius tekstus apie knygas ir filmus. Dalintis yra gera, ypač kai sulauki teigiamos grįžtamosios reakcijos. Kita vertus, rašyti yra malonumas, terapija ir puiki emocijų iškrova – padeda sudėlioti į stalčiukus ir uždaryti.
Šiuo metu skaitau Ursulos K. Le Guin romaną „Kairė tamsos ranka“. Knyga pelnė Hugo ir „Nebulos“ apdovanojimus, kai kuriais vertinimais, pakliūva į mokslinės fantastikos geriausiųjų trejetuką – su F. Herberto „Kopa“ ir Arthuro C. Clarke’o „Vaikystės pabaiga“.
Filosofas, VU Filosofijos katedros docentas dr. Nerijus Milerius sako: „Mes gyvename pakankamai greitame amžiuje. Dabar daug kas, kas neskaito, teisinasi: „Aš neturiu laiko.“ Knyga neišvengiamai yra susijusi su vadinamuoju „lėtuoju laiku“. O „lėtasis laikas“ daugeliu atvejų yra privilegija. Dažnai skaito tie žmonės, kurie turi prabangą leisti sau turėti daug laiko, šiuo metu nebėgti, nedirbti. Lėtumas yra privilegija. Taip, kaip restoranuose mokama už lėtą – suprask, kokybišką – aptarnavimą. Lėtas laiko slinkimas susijęs su kokybiškomis patirtimis“.
Ar sutikčiau su ta mintimi, kad skaitymas šiais laikais tampa lyg ir privilegija ar prabanga? Man regis, visų para yra vienoda – 24 valandos. O toliau jau kiekvienas sau turime atsakyti, kaip jas susidėliosime, kam skirsime, kokie mūsų prioritetai. Manau, jei norėsime, bent 10 minučių knygai visada rasime. O toliau vėlgi viskas priklauso nuo mūsų – užsikabinsime ar ne. TĄ KNYGĄ pataikėme paimti ar ne“. 😊
Kalbino Virginija Švedienė
Gedimino Kartano nuotrauka