Skaitytojų išrinkta geriausia 2009 metų knyga suaugusiųjų kategorijoje.

Vos atsivertus pirmąjį puslapį, akis kažkodėl užkliuvo už frazės „rainas ir atsišėręs padaras“. Seniai buvau mačiusi tokį sodrų, turtingą lietuvišką tekstą. Stačia galva nėriau knygon, o žodžiai tiesiog tirpo akyse (norėjau sakyt, „ant liežuvio“). Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad tas rainas ir atsišėręs padaras, katinas Mauricijus, čia pat nudvėsė, ir knyga prasidėjo nuo pirmojo herojų susidūrimo su mirtimi. Dažniausiai iškart dedu į šalį knygas, kuriose mylimi veikėjai „numarinami“, o čia visas siužetas lipdomas būtent ant mirties linijos, tačiau, nepaisant to, tokį malonumą skaitydama lietuvišką kūrinį seniai beturėjau. Skaitydama „taupiau“, mėgavausi kaip reta spalvingu ir taikliu žodynu ir stengiausi ištęsti tą gerumo pojūtį kiek galima ilgiau. Baigus skaityt teliko tik šviesus liūdesys.

Pasakojimo centre – Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos bei du jų vaikai, Uršulė ir Kazimieras. Vertinant globaliau – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė antroje XVII amžiaus pusėje su visais spalvingais savo gyventojais: kazokais, merkantiliškomis vienuolėmis, aiškiaregiais bepročiais, girtais valstiečiais, fanatikais, „pasaulio pabaigos“ orgijas keliančiais ištvirkėliais, tuometiniais „naujaisiais lietuviais“, dėl skirtingų įsitikinimų besipešančiais studentais ir neeiliniais šviesuoliais.

Tiesą sakant, knygoje pasakojama net ne vienos šeimos istorija, bet susipina daug atskirų jos veikėjų gyvenimų, per kuriuos atskleidžiami platesni dalykai. Senojo Norvaišos istorija – šalies bajorų likimas, jo žmona įkūnija moteris, kurios pasiaukoja šeimai ir pateisindamos visuomenės lūkesčius negali būti tokios, kokios yra iš tiesų. Jųdviejų dukros Uršulės jaunatviškai naiviai suregztas planas tapti šventąja išsiverčia skaudžia gyvenimiška patirtimi ir gyvenimo pažinimu vienuolyne. Jos paauglystės laikų garbintojas Jonelis po kelių skyrių, atlikęs savo pareigą siužetui, dingsta rekrūtuose. Jo nelaimingas likimas nulemtas žemo luomo ir susiklosčiusių aplinkybių. Siužeto plačiau nedetalizuosiu, nors, drįsčiau pasakyti, didžioji dalis šios knygos grožio visai ne jame.

Kad ir kaip būtų keista, ypač didelis autorės dėmesys detalėms (esu iš tų skaitytojų, kurios ilgus aprašymus praleidžia), ilgi ir savotiškai banguojantys sakiniai nevargina ir neklaidina, o bendras visoje knygoje išlaikytas prabangus barokiškas pasakojimo stilius yra tarsi išlaikyto vyno (ne vandens!) gurkšnis sauso ir dalykiško stiliaus atsikandusiai akiai ir vaizduotei.

Beje, knygoje nerasite tiesioginės kalbos!

Jei „Silva rerum“ anksčiau vadinta knyga, į kurią bajorai surašydavo reikšmingiausius giminės gyvenimo įvykius ir šiaip dėmesio vertas mintis, tai autorei pavyko šiuo kūriniu sugauti autentišką to laikmečio kvėpsnį, išsiskleidžiantį visu savo spalvingumu, gyvais vaizdiniais ir garsais, vos atvertus pačius pirmuosius puslapius.