Amerikiečių rašytojo debiutinė knyga, pretendentė į geriausią 2009 m. verstinę knygą. Suintrigavo tai ir K. Kazijevaitės parašyta recenzija (http://www.llvs.lt/?recensions=634).

Ši knyga apie žiurkiną, alkoholikės motinos (žiurkės!) atsivestą iš sudraskytų knygos lapų susuktoje gūžtoje, nepritapusį nei savame, žiurkių, nei taip geidžiamame žmonių pasaulyje. Panašu, kad visiškai atitrūkti nuo žiurkių jam trukdo tik žiurkės pavidalas, nes daugiau personažas yra sužmogintas iki pat uodegos galiuko ir primena vienišą, kitų nesuprastą mąstytoją. Paskutinis vadoje Firminas yra knygų žiurkė visom prasmėm: prigimtine ir gyvenimo būdo. Stokodamas motinos pieno, alkį malšina grauždamas knygas, galiausiai išmoksta skaityti ir pradeda iš tiesų „ryti“ kūrinį po kūrinio. Sužavėjo autoriaus jautriai ir su subtiliu humoru perteikti, o vertėjos taikliai išversti, žiurkino išgyvenimai ir džiaugsmai: viena vertus, Firminas yra tikras eruditas (tai matyti net iš to, kaip jo personažu autorius formuluoja mintis), tačiau jam nesvetimos ir nedidelės nuodėmės: naktimis įsliūkinęs į kino teatrą, jis žiūri pornografinius filmus.

Vietomis būtų buvę graudu skaityti apie tą vienišių, jei ne jo monologų perliukai. Manau, kad vertimas šį kartą tikrai prilygsta originalui, o kad suviliočiau skaityti ir kitus, cituoju vieną iš man smagiausių vietų:

„Apniktas – įdomus žodis. Normalūs žmonės neapninka, negalėtų apnikti net bandydami. Niekas negali apnikti, išskyrus blusas, žiurkes ir žydus. Jau jeigu apnikai kažką, tai pats prašaisi bėdos. Vieną dieną šnekučiavausi bare su tokiu žmogėnu, kuris pasiteiravo, kuo aš gyvenime užsiimu. Atsakiau: „Apninku“. Maniau, nuskambės ironiškai, bet jis nepagavo. Pagalvojo, kad „bankininku“, ir ėmė kaulyti patarimo, kur jam dėti savo pinigus. Taigi patariau investuoti į statybas. Subingalvis.“

Skaičiau ir juokiausi. Ir visiems pasakojau. Tokia ta žiurkiška išmintis.