Šią knygą baigiau skaityti tik vakar, tačiau apie ją rašyti nėra lengva. Kaip ir nėra lengva ją skaityti. Nors veiksmas vyksta 1947-ųjų Niujorke, pagrindinis pasakojimas nukelia į prieškario Lenkiją, Antrojo pasaulinio karo metų Krokuvą ir Varšuvą. Knygos herojė Sofi taip paprastai pasakoja apie tai, ką jai teko iškęsti Aušvico koncentracijos stovykloje, jog labai lengva įsijausti… Knygos įtaigumą sustiprina tai, jog, kaip rašoma, autorius pažinojo Sofi prototipą.

Visgi ji nėra vienintelė knygos herojė. Pasakotojas – 22 metų jaunuolis Stingas, pradedantysis rašytojas. Išsinuomavęs kuklų kambarį, taip pat „gauna“ ir išskirtinius kaimynus – minėtąją Sofi ir mokslininką Nataną. O toliau viskas vyksta natūraliai: meilės trikampis (jeigu galima taip pavadinti, nes Sofi, kad ir kas benutiktų, visa širdimi atsidavusi Natanui), draugystė, mįslingi mokslininko Natano atradimai ir po truputį atsiskleidžiančios įsimylėjėlių paslaptys. Beje, tas paslaptis sužinojo tik Stingas, o įsimylėjėliai taip ir liko vienas apie kitą nesužinoję esminių dalykų…

P.S. Nerekomenduoju tiems, kuriems patinka laimingos pabaigos… 😉