Nesu biografijų mėgėja, retai kada žavėjausi kitų gyvenimo atpasakojimais, dažnai tokio pobūdžio knygos man primindavo istorijos vadovėlius. Bet ši, knyga apie Vytautą Kernagį, buvo labai laukta ir visai kitokia. Nežinau, kas labiausiai žavėjo ją skaitant, gal tai, kad augau klausydama šio nuostabaus žmogaus dainų, gal, kad pati jas dainuodavau, o gal lengvas knygos pasakojimo tonas. Skaitymas – buvo tikras malonumas, mėgavausi kiekvienu puslapiu, autorė knygoje rašo labai paprastai, lengvai. Pateikiami ne tik autorės pasakojimai, bet ir paties Kernagio, jo šeimos, draugų, bendražygių komentarai, pasakojamos smagios jaunystės laikų istorijos, dalinamasi prisiminimais. Knyga gerai atskleidžia ir tuometinio „hipiuojančio” jaunimo kasdienybę, spraudžiamą į griežtus cenzūros rėmus.

Rekomenduočiau šią knygą visiems, kam buvo nesvetima Kernagio kūryba, tiems, kas gailėjo nelaimingos Severiutės bei mirusios boružės, tiems, kas kartu su kvailute Onute verkė raudonos vaikiškos kojinės siūlo…