Yra toks įstatymas, tik nežinau kuriam puslapy, leidžiantis geroj vietoj naują pastatą ręsti tik ant senų pamatų. Panašiai yra ir literatūroj.
Paklaus ne vienas – apie kokius pamatus eina kalba?
Literatūros pamatas – klasika. Tai kūriniai, kuriuos iš žmonių sąmonės išskalavo laikas, šimtmečiai.
Kartais aplinkinių nesuprastas kūrėjas guodžiasi: mane įvertins ateinančios kartos. Būna ir taip.
Žydų karalius Dovydas ir graikų poetė Sapfo sudėjo nemirtingas eiles apie meilę. Jų prisiskaitę ir šiandien tirpstame iš laimės kedendami mylimosios plaukus.
Kam ta ilga įžanga? Ogi prisiminti, kad yra dalykų, kurių vertė nesikeičia. Pabraidykim po knygų tvaną, po bangas suputotų naujienų. Apie viską ir apie nieką, apie lovą ir kas po lova.
Atsigausim, pajutę po kojom tvirtą žemę, tokią tvirtą kaip norvegų rašytojos Sigridos Undset trilogija „Kristina, Lauranso duktė“.
Kad ir ką apie mūsų tautos kilmę sakytų, viena aišku – esame šiauriečiai, nordikai, todėl bus suprantami ir įdomūs XIV amžiaus žmonių persivertimai ir laikotarpiai, per kuriuos perėjusios šiauriečių tautos suformavo šiandieninę kultūrą.
Prie visko – S. Undset, Nobelio premijos laureatė.
Ačiū už nuorodą į gerą knygą! Perskaičiau visas tris dalis. Labai patiko, pasižymėjau ateičiai ir kitus šios rašytojos kūrinius.
Bebaiginėju pirmą tomą. Knyga tokia įtraukianti, kad nepastebiu kaip tirpsta puslapiai. .. Iš tikrųjų tie žmonės nesikeičia.. keičiasi technologijos, o žmogus ne… Žmogus – savo aistrų vergas.. kaip buvo, taip ir yra.. Iš tikrųjų žiauri knyga… Tokia plikai realistiška. Viskas kaip ant delno.. Rekomenduoju perskaityti ir tėvams, auginantiems dukras. labai pagelbės auklėjime ir vertybių skiepijime…