Šiek tiek iš praeities.

Per Žemaitijos miestelį po turgaus, kur stovėta vežimų ir primėtyta visokių, kartais naudingų liekanų, krūpština senučiukė ir krapštinėja lazdele, bene ras ką valgomo, bet jai nesiseka, vis niekai, ir aimanuoja močiutė: „Mislijau, kad cibulele, vo kap reek – vištas šūdelis…“

Mūsų gyvenimas ir susideda iš nuolatinio „cibulelių“ ieškojimo, kurios dažnai pasirodo esančios „šūdeliais“. Gerai tai senučiukei: ji turėjo pagalbininkę – lazdelę, o mums kur tokią lazdelę gauti? O gal ir nereikia, kiekvienas randa, kaip sakoma: ne tas gražu, kas raudona, bet kas kam patinka.

Štai „Naujosios Romuvos“  žurnalo 2010 m. Nr. 4 radau Giedrės Jarmolavičienės eilėraštį „Pakalbėkim“:

Ar pakalbėsime abudu atvirai vėl, tėve?
Matai - užaugau aš jau,
padėk man Dieve.
Tik obuoliai lėkštėj,
žinai, tie patys...
Juk dar atsimeni,
kaip mudu kratėm -
prinokę krito kamuoliais - gardumas.
Vėl smilksta pilkas cigaretės dūmas...
Tu man sakytum -
nerūkyki, vaike.
Žinau...
Prisimeni, kaip žvaigždę vaikėm?
Dar Grįžulo Ratus,
sakei man - palydovas!
Žiūrėk!
Ir savąją princesę lyg valdovas
nešei ant rankų ir kamšei mažytę pataluos.
Tu užmigai seniai -
ir aš pati guluos...
Pažvelk -
vaikai dabar mane praaugo:
prisiminimuose,
iš nuotraukų jiems saugau
tave,
o man šalikelėj žvyruoto tako
beliko žvaigždės,
obuoliai
ir šaltas tavo kapas.

Skaičiau ir labai patiko, o kas ieškos man nesuprantamų modernizmų, ir tegu. Grybaudamas kiekvienas skiria gerus ir netikusius, literatūroj – skonio reikalas. Nors be lazdelės, svarbu ieškoti, svarbu rasti.

Bibliotekos žurnalų lentynoj daug ką galima atkasti. Nepraeikim.