Romane pasakojama apie Latvijos žmonių gyvenimą praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Žmonės beatodairiškai vaikėsi raudonojo gyvsidabrio – sovietų žvalgybos tarnybų vaizduotės vaisiaus, stebuklingosios medžiagos, leidžiančios užvaldyti pasaulį bet kam, kieno rankose ji tik atsidurs. Vis dėlto tokių, kurie troško tiesiog susitvarkyti gyvenimą, gyventi laimingai ir mylėti, buvo kur kas daugiau. Tačiau besikeičianti epocha negailestingai traiškė iliuzijas ir svajones. Išlikti savimi ir išsaugoti savigarbą buvo toli gražu nelengva. Latvija atgavo nepriklausomybę, bet ne kiekvienas turėjo jėgų atrasti  savo vidinę laisvę, juk visi buvo priversti grumtis dėl išlikimo.

 „Raudonasis gyvsidabris“ atspindi labai platų visuomenės spektrą. Čia susiduriame  ir su vyresnės kartos žmonėmis, po nepriklausomybės gavusiais netikėtą progą pasimatyti su į užsienį kadaise priverstais pasitraukti giminaičiais, ir su sovietinio saugumo agentais, ir su paskutiniuoju iš miško brolių, kuris, nepripažindamas sovietų valdžios, prasislapstė ištisus penkiasdešimt metų, ir su jaunuoliais, kurie geidžia laimės, tačiau dar nė neįtaria, kokių sunkių išmėginimų jiems atneš pirmieji į laisvę žengiami žingsniai.