Nuala Ellwood. Namas prie ežero

2020-11-20

 

Tiklaraščio Linksmorijos autorės Ingos Kanišauskės rekomendacija: 

Pradžioje knygos įrašyta Freudo mintis –  „Nežinau jokio stipresnio poreikio vaikystėje už tėvo globos poreikį“– puikiai tinka šiam trileriui.

Veiksmas vystosi greitai, skyriai suskirstyti į du laikmečius, kuriuose kalba dvi moterys – Liza ir Greisė.

Liza – moteris, užguita vyro, kuris viską kontroliuoja jos gyvenime. Liza nuolat patiria psichologinį smurtą.  Vieną dieną, neatlaikiusi psichologinio teroro, ji užsipuola vyrą ir už tai pakliūna į įkalinimo įstaigą. Ten sutinka Greisę, kuri pasiūlo Lizai išėjus į laisvę su sūneliu pasislėpti jos vaikystės name prie ežero.

Liza pagrobia vaiką iš vyro, kuris, beje, visad sūnui piršo mintį apie tai, kad mamytė labai blogas žmogus, ir nuvyksta į Greisės gimtinę. Sustojusi prie namo supranta, kad jis netinkamas gyvenimui su vaiku – seniai apleistas, kieme pilna metalinių narvų, nėra vandens. Tačiau Liza suvokia, kad atoki vieta labiausiai tinka pasislėpti nuo vyro Marko.

Vyro nuteiktas prieš motiną mažametis Džo nuolat jos neklauso, mušasi ir kelia isterijas. Bauginantis namas ir nuolatinis dairymasis per petį ir būgštavimas, ar niekas jos nepažins, trikdo Lizos dėmesį. Dar prie durų pasirodo kaimo geradarė, kurios draugiškumas kelia Lizai abejones, tačiau, neturėdama daugiau pažįstamų, ji priima šios moters pagalbą.

Istorijos pabaigoje apie Greisės sunkią vaikystę atsiskleidžiančios paslaptys sukrečia ir daug ką paaiškina. Atomazga išties nustebina.

Nėra komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

thirteen − three =

*