Čilės rašytojo Roberto Bolaño nuotykių romaną, nutiesusį šiam rašytojui kelią į literatūrinę šlovę, rekomenduoja Bitės knygų klubo vadovė Jūratė Baltušnikienė:

Nebuvo lengvas šis literatūrinis pasivaikščiojimas. Oi, nebuvo… Net didžiuojuosi savimi, kad nepalūžau ir nukeliavau iki paskutinio puslapio. Būtų įdomu išgirsti kitų, įveikusių šį tekstą, nuomones ir įspūdžius apie skaitymo džiaugsmus ir kančias. O tiek vieno, tiek ir kito šioje knygoje tikrai netrūko: čia, žiūrėk, siužetas suintriguoja ir kyla į kalną, čia jau darosi nuobodu nuo, atrodytų, niekada nesibaigiančio keliavimo.

Bohemiškasis klajoklis, maištininkas ir revoliucionierius Roberto Bolaño – vienas ryškiausių Čilės rašytojų. Jis buvo įvertintas visa puokšte literatūrinių premijų, tarp jų ir Romulo Gallegos premija, kuri įvardinama kaip Lotynų Amerikos literatūros Nobelis.

Rašytoją būtent ir išgarsino 1998 m. pasirodęs autobiografiniais motyvais dosniai paskanintas romanas „Pašėlę detektyvai“ (iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė). Iki tol mažai žinomas čilietis Bolaño į literatūros pasaulį įsiveržė kaip ryškiausia kometa. Kūrinys Lotynų Amerikoje susilaukė tokio populiarumo ir kritikų bei skaitytojų susižavėjimo, kokiu kadaise buvo apdovanotas Gabrielio Garsijos Markeso romanas „Šimtas metų vienatvės“.

„Pašėlusiuose detektyvuose“ net 52 veikėjų lūpomis liejasi sąmonės srautas, atskleidžiantis dviejų po įvairias pasaulio šalis – nuo JAV iki Izraelio – besibastančių poetų asmeninio ir kūrybinio gyvenimo peripetijas. Bolaño, pasitelkęs gausų veikėjų chorą, taip pat sukuria ir išsamų Lotynų Amerikos XX a. 8-ojo dešimtmečio jaunosios kartos metraštį. Išaukštindamas prarastą jaunystę rašytojas savo romaną pavadino „meilės laišku“ ir dedikavo jį savo bendraamžiams.

Tai knyga apie nuolatinį judėjimą, keliavimą, nepastovumą, blaškymąsi, migravimą, išvykimą ir net išnykimą. Apie tai, koks ir buvo tikrasis Bolaño gyvenimas. Skaitydama visą laiką jutau bytnikų literatūros poskonį. Čia be jokių skrupulų nutraukiamos draugystės ir visi ryšiai su mylimaisiais, metami darbai, „n“ kartų keičiamos gyvenamosios vietos. Ir visa tai daroma vardan keistos literatūrinės svajonės surasti mistinėmis aplinkybėmis dingusią Meksikos rašytoją Sezarėją Tinacherą.

„Pašėlę detektyvai“ parašyti su neįtikėtinu užsidegimu ir aistra. Gaila, kad tik man kartkartėm tos aistros pritrūkdavo. Ai, ką čia slėpti, esu pagraužta gyvenimo tempo, todėl nenuostabu, kad sunkoka buvo koncentruoti dėmesį. Daugiau nei 500 smulkiausiu šriftu primargintų puslapių beveik be jokios tiesioginės kalbos… Ech, pabūsiu dar kartelį nekukli ir pasakysiu trumpai drūtai: tiesiog didžiuojuosi savimi, kad įveikiau.

Dėkojame Jūratei už puikią ir įkvepiančią rekomendaciją!