Už knygos apžvalgą dėkojame tinklaraščio Linksmorijos autorei Ingai Kanišauskei. 

„Tikrai labai lengvai perskaityta istorija. Sakyčiau, „skani“ tiesiogine žodžio prasme, nes knygoje  daug vietų, kur labai jau patraukliai aprašytas maistas. Knygos pabaigoje yra net vyšnių pyrago receptas!

Pasibaigus karui, Emelina Vein patiria skausmingų išgyvenimų: miršta vyresnieji broliai, vėliau ji netenka mamos, pečius užgula dvaro išlaikymo našta. Emelinos dėdė nori perimti vadžias į savo rankas, netgi pašalinti dukterėčią.

Apimta nevilties, Emelina nuspendžia bėgti. Iššoka iš vieno traukinio ir pasislepia kitame, kuris juda nežinoma kryptimi.

Mergina atsiduria Pietų Prancūzijoje, nedideliame miestelyje, kuriame ją priglaudžia nedidelės užeigos savininkė. Čia Emelina atranda naują gyvenimą, kuriame vien neatrastų skonių jūra. Kavinės savininkė, kurią visi vadina Motinėle, pasiryžusi perduoti visas maisto gamybos paslaptis merginai.

Emelina, pasivadinusi kitu vardu, gyvena slapstydamasi nuo praeities šešėlių, ir tuo pačiu imliai mokosi iš Motinėlės. Be to, ji slapčia bendrauja ir pamilsta Motinėlės kurčnebylį sūnų Aroną. Kai jau užgimsta graži meilė, aikštėn išlenda senojo gyvenimo nuotrupos.

Knygoje istorija papasakota iš dviejų perspektyvų. Pirmoji – tai 1919 m. ir Emelinos bėgimas, slapstymasis ir naujas gyvenimas. Antroji –  1969 m. kur būsimas notaras Bilas savo viršininko pavedimu turi rasti ir įrodyti, kad Emelina yra mirusi. Taip reikia Emelinos giminei, kad galėtų tvarkyti palikimo reikalus. Atradęs Emelinos dienoraštį, Bilas lyg susilieja su ja, atranda joje save. Vyrukas nusprendžia, kad žūt būt turi rasti Emelinos pėdsaką ir išsiaiškinti, ar ji gyva.

Praeities užmarštis ir naujojo gyvenimo malonumai, iki kol nepaaiškėja svetimšalės paslaptis”.