Pradedame naują pokalbių ciklą „Profesijos ir knygos“. Kiekvienas mūsų, pasirinkdamas gyvenimo užsiėmimą, tarsi pasirenkame pasaulio matymo ir jo pajautimo prizmę. Kalbindami įvairių profesijų atstovus, norėsime sužinoti, kiek svarbios mūsų pašnekovams, pasirenkant veiklos sritį, buvo knygos ir kokį vaidmenį jos vaidina jų gyvenime šiandien.

Pirmoji mūsų pašnekovė – gyvūnų elgsenos specialistė Ema.

Ema, kaip pasirinkote savo profesiją? Ar tai buvo jūsų svajonė, o galbūt sprendimas atėjo pačiai sau netikėtai?

Visą gyvenimą žinojau, kad savo laiką noriu skirti gyvūnams, tik ilgai nežinojau, ką tiksliai noriu daryti, nes tuo metu labiausiai paplitusi profesija su gyvūnais – veterinarija – manęs visai nedomino. Nemėgstu kraujo, o ir šiaip labiau noriu būti jiems draugė, o veterinarų gyvūnai dažniausiai vengia. Šeimoje visada augau su šunimis, tai ir meilė didžiausia liko būtent jiems.

Kai man buvo keturiolika metų, pirmą kartą nuvykau į prieglaudą „Linksmosios pėdutės“ ir pasiprašiau savanoriauti. Dėl dabar man jau suprantamų priežasčių gavau atsakymą, kad savanoriauti galima tik nuo šešiolikos metų. Grįžau namo nusivylusi, bet du metus kantriai laukiau dienos, kol vėl galėsiu ten nuvykti. Suėjus šešiolikai, taip ir padariau. Ir niekada „nebeišėjau“ iš „Linksmųjų pėdučių“, o dabar tą vietą vadinu antraisiais namais. Būtent ten aš supratau, kaip labai šunims reikia pagalbos, kad juos suprastų jų žmonės. Matydama šimtus atvejų, kai gyvūnai būdavo atiduodami į prieglaudą tik dėl to, kad tai žmonėms buvo lengviausias kelias, aš supratau, kad noriu savo gyvenimą sieti tiesiogiai su pagalba šeimininkams lengviau suprasti savo šunis ir taip suteikti jiems (šunims) geresnį, pilnavertiškesnį gyvenimą. Taip ir pradėjau ieškotis studijų, kurios padėtų ir man pačiai geriau suprasti tiek šunis, tiek kitus gyvūnus. Baigusi mokyklą, radau puikią studijų programą Anglijoje ir išvykau mokytis gyvūnų elgsenos ypatumų.

Turbūt niekas nesuabejotų, jog jūsų profesiją pasirinkusį žmogų ir gyvūnus sieja ypatingas ryšys. Ar galima būtų gyvūnų elgsenos specialistą bent iš dalies pavadinti gyvūnų psichologu?

Kai man reikia žmonėms paprastai paaiškinti, ką aš studijavau, dažniausiai būtent taip ir sakau. Tad taip, iš dalies galima. Skirtumas tas, kad mūsų darbas yra ne tik kalbėtis su pacientu, bet kalbėtis per vertėją – šuns šeimininką. Tada jau atsiranda keblumų, nes šeimininkai ne visada teisingai interpretuoja savo šunų vienokį ar kitokį elgesį.

Kalbant apie prieglaudos šunis, tai taip, manau mes jiems teikiam tiesioginę psichologinę pagalbą, kurios jiems dažnai reikia. Užtrunka laiko išsiaiškinti problemos šaknis, arba jų išvis nepavyksta sužinoti, nes šunys nekalba žmonių kalba. Gerai, kad daug ką galime sužinoti iš jų kūno kalbos. Priešingu atveju būtų visai sunku. Tai atsakant į jūsų klausimą, taip, manau, kad gyvūnų elgsenos specialisto ir gyvūnų psichologo profesijos yra glaudžiai susijusios.

Kokį vaidmenį jūsų gyvenimo (taip pat ir profesijos) pasirinkimuose vaidino (ir vaidina) knygos?

Kai buvau maža, skaitydavau visas knygas, kurios ant viršelio turėjo bent kokį gyvūnėlį. Kai paaugau, vis tiek būtinai bent vienas veikėjas turėdavo būti gyvūnas. Tai taip ir kito mano knygų sudėtingumas bei jų viršeliai, kol galų gale aplinkoje atsirado mokslinės, psichologinės knygos, kuriomis pradėjau domėtis būtent apsisprendusi dėl savo studijų krypties. Knygos apie dresūrą, šunų elgseną bei jų psichologiją kelis metus iš eilės buvo vienintelės mano skaitomos knygos. Kad ir kiek informacijos šiais laikais galima rasti internete, visai kitas jausmas yra skaityti knygą.

Didelę dalį savo gyvenimo laiko skiriate savanoriavimui gyvūnų prieglaudoje „Linksmosios pėdutės“. Pro jūsų akis, rankas ir širdį praeina daugybė keturkojų istorijų. Jei rašytumėt knygas, kurio prieglaudos globotinio istoriją labiausiai norėtumėt aprašyti?

Labai labai sunku išsirinkti vieną. Man pačiai visada maloniausi tie atvejai, kai šuo gyvena labai prastą gyvenimą (pavyzdžiui, buvo prisegtas prie grandinės) ir tuomet atvykęs pas mus, suranda tobulus namus. Namus, kur jis pilnavertis šeimos narys, kur miega namų viduje, dieną laksto miškais su šeimininkais ir kartu leidžiasi į įvairiausius nuotykius. Nerealus jausmas žinoti, kaip stipriai pasikeitė jų gyvenimas į gera.

Turite augintinę Aliaską, kuri su jumis visur drauge. Tikriausiai kartu esate patyrę įvairiausių nuotykių. Ką asmeniškai jums reiškia ryšys su augintiniu?

Visada maloniausi klausimai būna būtent apie Aliaską. Ji man daugiau nei tik šuo. Ji mano bendražygė ir mano sielos draugė. Kartu esam jau penkerius metus ir kaip jūs ir pasakėt, ji su manimi visada kartu. Keliaujam ir į darbą, ir prie jūros, ir į svečius kartu. Didelę dalį Lietuvos apvažiavom. Aplankėme ir daug užsienio šalių. Kai studijavau, kartu važinėdavome į Jungtinę Karalystę.

O nuotykių buvo daug. Ir labai smagių, ir labai skaudžių, bet viską mes praeinam kartu ir taip daug lengviau. Kitaip savo gyvenimo neįsivaizduočiau. Nėra kito tokio jausmo, kaip ryšys, kurį jauti su šunimi. Ryšys su žmogumi visai kitoks. Galima mylėti žmogų, bet nemanau, kad jį įmanoma mylėti taip, kaip šunį. Čia gi šuo. Jei ir susipykstam, tai po minutėlės viskas vėl gerai ir gyvenimas gražus. Šuo yra šuo. Ir šito ryšio niekas nepakeis.

Seimui 2022-uosius paskelbus gyvūnų gerovės metais, piliečiai buvo kviečiami siūlyti idėjas, kaip tuos metus paminėti. Turbūt niekas geriau, nei gyvūnų prieglaudose dirbantys savanoriai nežino, ko iš tiesų labiausiai reikia gyvūnų gerovei. Kokia pirmoji mintis jums ateina į galvą?

Gyvūnų gerovė prasideda nuo mūsų pačių. Manau, visų pirma reikėtų pažiūrėti į savo, savo kaimynų kiemus. Jei bent vieno kaimyno šuo gyvena prie grandinės, tai gyvūnų gerovės jau akivaizdžiai maža. Lygiai taip pat, jei kito kaimyno kalytė kasmet atsiveda šuniukų, kurie išdalinami bet kam ir kurie po poros metų atsidurs gatvėje arba, pavyzdžiui, pas mus prieglaudoje, vėlgi – gyvūnų gerovės čia nematyti.

Manau, visų pirma reikėtų pradėti keisti žmonių požiūrį į gyvūną. Kai pasikeis tai, pasikeis viskas. Mes su „Linksmųjų pėdučių“ komanda būtent tai ir bandome daryti. Bandome parodyti visuomenei, ką gali reikšti šuo ir kaip smagu yra su juo gyventi pilnavertišką gyvenimą.

Mano manymu, gyvūnų gerovės problemos sprendimas turėtų prasidėti nuo švietimo.

Su jumis kalbamės Šv. Kalėdų išvakarėse. Jeigu taip susiklostytų aplinkybės, kad kalėdinį vakarą galėtumėte praleisti didelėje bibliotekoje, kokią knygą norėtumėte atsiversti ir paskaityti?

Sunkus klausimas, nes gerų knygų yra tikrai daug, bet turbūt rinkčiausi kažką motyvacinio, nes žiema yra tas metas, kai man motyvacijos pritrūksta. Manau, visai prisiminčiau Laurent Gounelle knygos „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“ sakinius. Aš vasaros žmogus, tai žiemą man kiek trūksta laimės.

Ačiū už įdomų pokalbį!

Kalbino Virginija Švedienė
Nuotrauka iš Emos K. asmeninio archyvo