Tai menotyros mokslų daktaro, dailės kritiko, parodų kuratoriaus, tapytojo, knygos „Nedingęs Vilnius“ autoriaus knyga, kuri skirta patenkinti smalsumą. Ji skirta praverti duris, nuvesti į užkulisius, slapčiausią vietą,  kur gimsta meno kūriniai. Ten, kur tie meno kūriniai gyvena. Kartais ten gyvena ir menininkai, ir netgi labiau, nei tikruosiuose savo namuose. Taigi, tai – galimybė pakliūti ten, kur šiaip paprasti mirtingieji retai įleidžiami.

Tapytoją ar dailininką supanti aplinka sudėtingesnė: jų dirbtuvėse visada yra kur paganyti akis, yra ką pamatyti, jose pilna keisčiausių daiktų ir dalykų. O kur dar spalvos, stovintys, kabantys ar gulintys paveikslai ir kiti kūriniai.

Menininkai neįsivaizduojami be savo darbinės aplinkos. Pasak autoriaus, menininko studija „yra ne tik darbo vieta, tapybos ar skulptūros cechas, bet ir kūrybinė laboratorija, galop paties meno, kūrybos namai, kuriuose tai aiškiausiai suvokiama ir suprantama“. Autorius lankosi pas menininkus, kurių kūrybą mėgsta ir vertina, pas kūrėjus, kuriuos pažįsta. „Knygą rašiau su didaktine nuostata, galvodamas, kad tai turi žmonėms atverti tam tikras paslaptis. Stengiausi, dėl to, beje, buvau ir kritikuojamas, aprėpti labai platų menininkų diapazoną, kad tai nebūtų vienos kartos, vieno lauko menininkai“, – teigia knygos autorius.

Pretendentai pasirenkami pagal savo studijų spalvingumą, įspūdingumą, architektūrines vertes. Keistos Vilniaus vietos, į kurias sunku patekti žmogui iš šalies; buveinės, kurių greit nebebus arba jau nebėra; dirbtuvės, kuriose gimsta menas ir kurios pačios kartais virsta erdviniais meno kūriniais. Pasakojimai apie menininkus ir jų dirbtuves knygoje susipina su pačių menininkų pasakojamomis istorijomis, replikomis, komentarais. O autorius dirbtuves analizuoja kaip paveikslus, kaip kūrinį (nepamiršdamas ir tikrosios kūrybos).