Aktorius, režisierius, pedagogas Jurijus: „Neteisinga nebūti tuo, kuo nori“

Tęsiame pokalbių ciklą „Profesijos ir knygos“. Kiekvienas mūsų, pasirinkdamas gyvenimo užsiėmimą, tarsi pasirenkame pasaulio matymo ir jo pajautimo prizmę. Kalbindami įvairių profesijų atstovus, norime sužinoti, kiek svarbios mūsų pašnekovams, pasirenkant veiklos sritį, buvo knygos ir kokį vaidmenį jos vaidina jų gyvenime šiandien.

 

Šį kartą mūsų pašnekovas – aktorius, režisierius, pedagogas Jurijus. 

Jurijau, kai buvote vaikas, kuo svajojote tapti užaugęs?

Visada žinojau, kad mano gyvenimas bus susijęs su vaidyba ir teatru. Jau vaikystėje su seserimi statėme lėlių spektaklius (arba patys vaidinome) ir rodėme seneliams, kaimynams bei visiems, kas sutikdavo žiūrėti. Žaisdavome žaidimus, kuriuose įsikūnydavome į personažus: karalius, karius, gyvūnus, pasakų herojus. Dalyvaudavau mokyklos spektakliuose, paauglystėje lankiau pantomimos būrelį. Kurti pasaulius buvo mano mėgstamiausias užsiėmimas nuo vaikystės ir jau tada supratau, kad nėra nieko įdomesnio nei būti nuosavų pasaulių kūrėju.

Kas turėjo daugiausiai įtakos jūsų profesijos pasirinkimui – šeima, mokykla, jūsų paties pomėgiai? Kokį vaidmenį jūsų pasirinkime suvaidino knygos?

Buvau gana anksti apsisprendęs dėl savo būsimos profesinės srities, bet nežinojau, kuo būtent noriu tapti. Šeima ir mokykla, be abejo, turėjo įtakos, bet dažnai ir vertė pasielgti priešingai, eiti prieš srovę, tačiau kai turi tikslą, tave sunkiau nukreipti nuo pasirinkto kelio. Žinoma, buvo daug kalbų, kad mano pasirinkta sfera yra neperspektyvi, kelias netvirtas ir slidus. Prisipažinsiu, jog aš ir pats kartais nežinojau, kas bus už posūkio, tiesiog ėjau.

Knygos vaikystėje lavino mano vaizduotę, žadino troškimus. Pasirinkimas nebuvo toks platus kaip dabar, bet klasika visada buvo prieinama: pasakos, nuotykių knygos, istorijos paaugliams. Vėliau įkvėpdavo poezija ir ypač žymių žmonių prisiminimai. Iš visų knygų atsirinkdavau po perliuką, iš kurių susidėjo žinojimas, kad yra neteisinga nebūti tuo, kuo nori.

Jūs talentingas ir turtingas žmogus – turite net ne vieną profesiją. Ko jumyse daugiau – aktoriaus ar mokytojo?

Dėl savo talentų labai abejojau, todėl pradžiai įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Rinkausi šokio mokytojo specialybę, lietuvių liaudies sceninio bei modernaus šokio specializaciją. Ne dėl to, kad mokėjau šokti, bet tam, kad būčiau arčiau tikslo – scenos. Svajoti yra gerai, bet tikslui pasiekti reikia amato ir įdirbio. Baigęs tuomet jau kolegiją, pradėjau dirbti mokykloje ir dirbu iki šiol. Tai buvo ilgas ir vingiuotas kelias nuo studento iki mokytojo. Manau, tik dabar pradedu priartėti prie teisės vadintis Mokytoju. Bet tame kelyje nemažai išmokau, sukūriau ir pastačiau daug šokių bei spektaklių.

Prieš dešimt metų įgijau ir teatro režisieriaus specialybę Klaipėdos universitete. Atrodė, jog svajonė išsipildė ir aš tapau diplomuotu nuosavų pasaulių kūrėju. Bet tai buvo tik pradžia. Dirbti  profesionaliame teatre kaip aktorius pradėjau atsitiktinai, atėjau tik pašokti viename spektaklyje, bet taip ir pasilikau. Šiuo metu planuoju daryti pertrauką aktorystėje (iki šiol negaliu patikėti, kad kalbu apie save kaip apie aktorių), nes darbas mokykloje sunkiai dera su veikla teatre – mokykla reikalauja tavęs viso. Bet noriu tikėti, kad tai dar ne pabaiga.

Aktoriaus ir mokytojo veiklos yra panašios – pamoka yra tarsi monospektaklis, kurio sėkmė priklauso ne tik nuo turinio, bet ir nuo aktoriaus gebėjimo išlaikyti žiūrovo dėmesį, tad šių veiklų jau nesugebu atskirti.

Kokioje literatūroje ieškote įkvėpimo, išminties, nusiraminimo, žinių? Ką skaitote? Ar yra knyga, kurią esate perskaitęs ne kartą ir žinote, jog ir vėl skaitysite?

Ankščiau skaičiau daug grožinės literatūros, kuri formavo mano asmenybę, skonį. Literatūros pamokos buvo mano mėgstamiausios, gerai, kad apsakymų apie gamybos pirmininkus mums nagrinėti jau nebereikėjo. Tuo metu ne visada buvau patenkintas, kad mus vertė daug skaityti, ypač knygas, kurių mes dėl savo amžiaus negalėjome suprasti iki galo. Dabar suprantu, kad tai buvo gerai, šiandien kai kurių klasikos knygų neskaityčiau dėl gyvenimo ritmo ir kitų priežasčių, bet būdamas paauglys, dar turėjau tam jėgų ir laiko. Dabar daugiau tenka skaityti specialią, metodinę literatūrą, pjeses.

Kiekviename laikotarpyje buvo aktuali skirtinga literatūra: vaikystėje –  H. K. Anderseno, V. Žilinskaitės pasakos, paauglystėje – knygos, kurias parašė J. D. Salinger, H. Leigh, A. Burgess, K. Vonnegut, K. Saja. Visada iš naujo galiu skaityti W. S. Maughamo, E. M. Remarko, A. Čechovo knygas. Labai įkvepia poezija, daug eilių moku mintinai. Deja, šiuo metu, manau, aktualiausios knygos yra G. Orwello „1984“ ir K. Vonneguto „Skerdykla Nr. 5“. Tai rodo, kad literatūra, jeigu ir keičia pasaulį, tai labai labai lėtai.

O knyga, kurią esu perskaitęs ne kartą ir vėl skaitysiu – tai W. S. Maughamo „Teatras“.

Aktorius Keanu Reevesas yra pasakęs: „Menas – tai mėginimas atskleisti žmonėse tai, kas juose geriausia, ir išmokyti pasaulį atjautos“. Kaip manote, kas yra menas, literatūra vaikams, su kuriais dirbate?  

Sutinku su aktoriumi, bet, kaip jau aukščiau minėjau, menas nėra pagrindinė ir vienintelė priemonė keisti pasaulį. Nors ir labai svari.

Čia kalbėsiu apie meną savo veikloje, nes tema yra plati.

Vaikų pomėgiai priklauso nuo jų aplinkos ir auklėjimo, bet jeigu būtų jų valia, jie visą dieną valgytų saldumynus. Todėl reikia švelniai ir neįkyriai siūlyti jiems ir sveikesni maistą, tuo pačiu lavinant jų skonį, empatiją, plečiant pasaulėžiūrą. Dabar yra labai daug knygų, spektaklių, koncertų, parodų vaikams. Dauguma jų geros kokybės ir ranka pasiekiami, bet tam reikia laiko, noro ir pastangų. Todėl bandau sudominti ugdytinius laiko išbandymus praėjusiais dalykais: šokti pagal liaudies, klasikinę muziką, statyti spektaklius pagal F. Dostojevskį, A. Čechovą, J. Biliūną. Aišku, tai reikia daryti saikingai, kartais yra sveika ir pašokti hip-hopo ritmu, ir suimprovizuoti Betmeno ir Supermeno konfrontacijos sceną. Ir, be abejo, sunku bus susikalbėti (nesakau, kad neįmanoma), jeigu nesi girdėjęs apie Billie Eilish arba nežinosi, kas yra kas Hario Poterio sagoje.

Šviesios atminties režisierius Eimuntas Nekrošius teigė, jog „reikia gyventi, o ne užsidėti ant pečių įvairias filosofijas“. Ką manote apie šią režisieriaus mintį? Galbūt išties mums dažnai patinka vadovautis kažkieno išmintimi, teorijomis, bet tuomet praleidžiame progą mėgautis gyvenimu, tiesiog klysti ir nebūti tobuliems?

O gal  „gyventi, o ne užsidėti ant pečių įvairias filosofijas“ irgi yra filosofija? Mes gyvename visuomenėje ir nuo vaikystės vadovaujamės kažkieno išmintimi: tėvų, mokytojų, vėliau draugų bei populiariosios psichologijos ir filosofijos knygomis (kadangi priminėte, paskutinė iš skaitytų yra M. Piglucci „How to Be a Stoic: Using Ancient Philosophy to Live a Modern Life“). Mintį apie tai, kad „reikia mėgautis gyvenimu“  irgi buvau sutikęs tokio pobūdžio knygose.

Manau, kiekvienas turi teisę gyventi kaip nori (jeigu jo veiksmai neprieštarauja baudžiamajam kodeksui), gali vadovautis filosofijomis arba ne (tai dar nereiškia, kad moki gyventi taip, kaip deklaruoja pasirinktos filosofijos). Tiesiog svarbu jausti harmoniją savyje ir su supančiu pasauliu. Tiesiog gyventi, kiek įmanoma būnant savimi, klysti ir nebūti tobuliems.

Kokio žanro knygos verta jūsų profesinė biografija?

Pasakos be galo😊

Ačiū už įdomų pokalbį!

Nuotrauka iš asmeninio Jurijaus M. archyvo
Kalbino Virginija Švedienė

 

 

Vienas „Aktorius, režisierius, pedagogas Jurijus: „Neteisinga nebūti tuo, kuo nori““ įrašo komentaras

  1. Labai įdomus pokalbis.
    Linkiu ir toliau kūrybinės sėkmės bei įdomių knygų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

4 − one =

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.