Tęsiame pokalbių ciklą „Profesijos ir knygos“. Kiekvienas mūsų, pasirinkdamas gyvenimo užsiėmimą, tarsi pasirenkame pasaulio matymo ir jo pajautimo prizmę. Kalbindami įvairių profesijų atstovus, norime sužinoti, kiek svarbios mūsų pašnekovams, pasirenkant veiklos sritį, buvo knygos ir kokį vaidmenį jos vaidina jų gyvenime šiandien.
Šį kartą mūsų pašnekovė – vargonininkė Simona.
Simona, kaip pasirinkote savo profesiją? Ar tai buvo svajonė, ar susiklosčiusių aplinkybių pasekmė?
Galima sakyti, kad susiklosčiusios aplinkybės inspiravo svajonę. Lankiau muzikos mokyklą, pažinau natas. Norėdama daugiau vokalinės muzikos, atėjau į vaikų bei jaunimo chorelį giedoti. Tą pačią dieną supratau, kad noriu čia likti ir kai ką daugiau nuveikti. Dažnai, kone kasdien dalyvaudavau šv. Mišiose, stebėdavau, kaip vargonininkas groja ir gieda liturgijos metu. Ėmiau svajoti – norėjau pradėti pati savarankiškai groti šv. Mišių bei kitų apeigų metu.
Daugiaplanė vargonininko profesija aprėpia ypač platų veiklos spektrą. Vargonininkas – tai atlikėjas, solistas, choro vadovas, dirigentas, vokalo specialistas, improvizuotojas, liturgijos žinovas… Ką reiškia būti vargonininku?
Išskirčiau dvi vargonininkų „rūšis“. Pirmoji – vargonininkas instrumentalistas, profesionalus atlikėjas. Tai profesija. Antroji – vargonininkas/liturginis giedotojas, kantorius. Tai labiau pareigų pavadinimas, nes net nebaigus vargonininko specialybės, liturginių apeigų metu tenka groti vargonais, instrumentu pritarti sau arba giedantiems kolektyvams. Tad įprasta tokias pareigas užimančius žmones vadinti vargonininkais.
Kartais kuriai nors parapijai itin pasiseka, jei joje dirba vargonininkas profesionalas, gebantis dirbti su kolektyvais, puikiai giedantis bei išmanantis liturginius niuansus.
Iš tikrųjų šios pareigos apima labai daug veiklų. Vargonininkas turi būti gana universalus žmogus. Visų pirma, turi būti noras ir pasišventimas dirbti Bažnyčioje. Taip pat labai svarbu turėti lyderio bei pedagogo savybių – juk tenka dirbti su įvairaus amžiaus žmonėmis, nuo mažutėlių iki senjorų. Tenka ieškoti metodų, kad mėgėjiški kolektyvai per itin trumpą laiką išmoktų nuolat kintantį ir gausų repertuarą, kuris priklauso nuo liturginių laikotarpių, Bažnyčios švenčių bei minėjimų.
Tenka ir kurti giesmes. Tiesa, ne kiekvienas tai daro, tačiau kuriančių kolegų yra tikrai nemažai. Tai džiugina! Pati ėmiausi kūrybos, kai dar 2002 m. pajutau nekintamųjų Mišių dalių trūkumą jaunimo chorų repertuarams. Taip iš poreikio ir gimdavo nemažai giesmių – tiek vienbalsių, tiek daugiabalsių, skirtų jau įvairaus amžiaus bei stiliaus chorams.
Prie klausime išvardintų veiklų dar pridėčiau psichologės patirtį. Tai – vienas sunkiausių momentų darbe, tačiau tenka to mokytis. Jei yra laiko, apie situaciją pagalvoti namuose, apmąstyti, kaip ir ką pasakyti. Ir tai nebūna susiję su giedojimu. Juk dirbame tarp žmonių bei su jais, visi esame skirtingi. Natūralu, kad kartais iškyla sudėtingesnių momentų, į kuriuos žvelgti pro pirštus nederėtų.
Ar jūsų profesijos pasirinkimui turėjo įtakos knygos? Kokį vaidmenį jos apskritai turi jūsų gyvenime ir profesijoje?
Oi, kaip sudėtinga trumpai atsakyti!
Knygas skaitau nuo vaikystės, nuo ketverių metų. Grožinė literatūra man visada būdavo ir tebėra būdas pabėgti į kitą pasaulį, išgyventi herojų gyvenimus. Skaitydama knygas, atradau lietuvių kalbos grožį.
Pamenu, vaikystėje tarp lovos ir čiužinio būdavau prisikaišiojusi knygų. Taip pasiruošdavau naktiniam skaitymui. Kai visi sumigdavo, pasišviesdama senu prožektoriumi po antklode skaitydavau vieną knygą po kitos iki paryčių. Paskui neišsimiegojusi ir vėluodama bėgdavau į mokyklą. Iš mokyklos – į biblioteką. Namo grįždavau su kalnu knygų.
Knygos tiesiogiai neprisidėjo prie profesijos pasirinkimo, tačiau stiprino mane pašaukimo kelyje. Mane itin įkvėpdavo šventųjų biografijos, meditacijos, mąstymai, Šventojo Rašto aiškinimai. Iki šiol su grauduliu ir pasigerėjimu skaitau apie šv. Jono Bosko gyvenimą ir stebuklus. Tai turbūt labiausiai mane įkvepiantis šventasis. Labai patiko s. Aldonos E. Kezytės autobiografinė knyga „Esame nenaudingi tarnai“, kurioje aprašytos jos bei bendražygių misijos Armėnijoje sovietiniais laikais. Tokie realūs stiprių žmonių išgyvenimai labai įkvepia, sustiprina – juk Bažnyčioje tenka dirbti su įvairiais žmonėmis. Nepakanka vien ateiti, pagroti ir išeiti. Kartais reikia mokėti išmintingai pakviesti žmogų, patraukti jį link Dievo. O vėliau leisti jam laisva valia eiti greta tavęs.
Nepatikėsite, bet visą gyvenimą man itin svarbios buvo… vaikiškos knygos. Vaikų ir jaunimo literatūra juk parašyta suaugusiųjų, tiesa? Tad tos pamokos, išspręstos situacijos, įvairios kuriozinės istorijos iš tikrųjų yra labai naudingos suaugusiesiems – kad jie nepamirštų, jog patys kadaise buvo vaikai. Kad išmoktų geriau suprasti vaiko mąstymą. Dar daugiau – vaikams skirtose knygelėse yra žmogiškumo pamokos. Paskaitykite Vytautės Žilinskaitės siurrealistinius kūrinius ir suprasite, ką turiu omenyje. Kai vieną vakarą skaičiau savo vyrui V. Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“, nesugebėjau perskaityti paskutiniųjų sakinių, apsiverkiau kaip vaikas, balsu.
Tiesa, šeimoje mes praktikuojame vaikų ir jaunimo literatūros skaitymą balsu. Dažniausiai aš būnu skaitovė, vyras klausytojas. Vakarais arba ilgos kelionės metu skaitome H. Falados, E. Kestnerio, A. de Amičio bei kitas knygas. O savo eilės laukia dar daug daug klasika tapusių knygelių.
Kokios asmeninės, charakterio savybės reikalingos jūsų darbe?
Kantrybė😊 Dirbant su vaikais, klausantis, kaip bebalsis kolega traukia „pro šoną“, penkiasdešimt trečiąjį kartą primenant senjorams, kad šioje giesmėje negalima atsikvėpti tarp trečio ir ketvirto takto… Aš esu labai nekantrus žmogus, man viskas turi būti čia ir dabar, akimirksniu. Tad darbas Bažnyčioje išugdė tą kantrybę. Tiksliau, Dievas apdovanojo tuo, ko neturėjau. Esu dėkinga už tai.
Greita reakcija įvairiose situacijose taip pat reikalinga. Gali prireikti greitai keisti giesmę šv. Mišių metu. Ne sau, o visam kolektyvui. Kartais tenka sureaguoti į kunigo giedamus žodžius ir tinkamai atsakyti, net jei nesi pasiruošęs. Būna ir paprastų buitinių dalykų: kažkam pasidaro bloga, fonuoja mikrofonas, kažkas atsivertė ne tą puslapį. Dar kažkam užeina juoko priepuolis. Tenka viską greitai sutvarkyti, nepavėluojant atlikti savo pareigų – šv. Mišių auka juk tęsiasi, giesmės turi būti pradedamos sekundžių tikslumu.
Vargonininko darbas – tai profesija ar misija?
Pašaukimas. Negalėčiau dirbti tokio darbo ir tokioje vietoje, jei nebūčiau pašaukta. Tikėjimas, skleidžiamas per muziką kaip įrankį – tai taip svarbu! Juk šv. Mišių dalyviai ateina ne koncerto klausytis – jie ateina pasimelsti. O jei tarp jų pasitaiko ir retai užsukančių, nepatogiai besijaučiančių, tai pašauktasis vargonininkas turi padaryti viską, kad tuos žmones per giesmę priartintų bent žingsneliu arčiau Dievo. Kad jų širdyje atsivertų truputį daugiau dangaus.
Nors kalbame tik apie vieną iš jūsų veiklų, neteisinga būtų nepaminėti, jog esate daugiaplanis, kūrybingas ir aktyvus žmogus. Jūs rašote, turite verslą, administruojate įrašų studiją, fotografuojate, domitės augalais… Nebijote mokytis ir visai naujų dalykų. Ką jums reiškia šios gana skirtingos veiklos?
Žmogus nėra vienpusė asmenybė. Ne karvė, kurios gyvenimo tikslas – išeiti į saulėtą pievą, pavalgyti skanių kiaulpienių, ramiai pagulėti, atsigerti ir grįžti į tvartą. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas savyje slepia bent kelis gebėjimus. Tiesiog vieni yra stipriau išreikšti už kitus.
Skirtingos veiklos sritys man leidžia išvengti rutinos. Visi dalykai taip natūraliai susiklosto! Reikia – giedu šv. Mišiose, laidotuvėse, vykstu į ansamblio repeticiją. Atvyksta klientai į įrašų studiją – priimame juos, konsultuojame. Kas nors paprašo arba atsiranda proga – fotografuoju. O augalai ir taip užima pusę namų. Jų kone daugiau nei baldų. Užtat kaip gera grįžti į žalią oazę!
Labai linkėčiau žmonėms palikti savo komforto zoną ir išbandyti tai, ko jie iš tikrųjų nori gyvenime. Nieko neprarasite, jei nugalėsite baimę ir išbandysite dominančią sritį nuo nulio. Gal toji sritis taps nuostabiu ateities darbu – man taip nutiko su gyvūnų priežiūra bei elektroninės parduotuvės augintiniams įkūrimu. Šiuo metu tai užima didelę mano gyvenimo dalį.
Svarbiausia negalvoti „o jei nepavyks, nemokėsiu, nesugebėsiu“. Nemokėsi, nesugebėsi – nedarysi. Bet bandyti reikia, kad sužinotumėme, ar padarėme viską, kad svajonė išsipildytų, o norima veikla priartėtų prie mūsų. Net jei tai ne verslas, ne darbas, o hobis. Kas draudžia tapyti? Niekas. Pasistatykite molbertą ir tapykite taip, kaip norite, tegu ir dėmių rinkinį. Jei bus noro, kitąkart bandysite nupiešti gėlę, langą ar piktą šunį. O gal abstrakciją. Gal net užsimanysite lankyti savaitines tapybos pamokas. Svarbiausia – leisti sau veikti tai, kam jaučiate kvietimą, potraukį.
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome. Savo „Vargonininkės dienoraštį” pristatote taip: „Ne paslaptis, kad dirbant tokį darbą, dažnai tenka panirti į apmąstymus. Pastebėti tai, kas kasdienybėje nekasdieniškai iškyla. Dalyvauti kuriozuose, patirti nemažai ekspromtų…Visais įdomiais nutikimais ir mintimis noriu pasidalinti su jumis. Kad posakis „Tvarka kaip bažnyčioje” įgautų naujų spalvų”. Ar niekuomet nekilo mintis parašyti knygą? O jei ją rašytumėte, kaip pavadintumėt?
Nors „Vargonininkės dienoraštis” turi nemažai sekėjų ir skaitytojų, tačiau momentai iš šios veiklos telieka socialinių tinklų platybėje. To pakanka. Jei parašyčiau knygą, jos turinys labai skirtųsi nuo to, kas publikuojama šiame „Facebook“ puslapyje. Turbūt daugiausiai būtų asmeninių išgyvenimų, meditacijų, suvokimų, kontrastų tarp buities ir dvasingumo.
Bet žinote, ką? Jei iš tikrųjų rašyčiau knygą, ji nebūtų susijusi su „Vargonininkės dienoraščiu”. Tai būtų grožinė literatūra, knyga vaikams! Esu pradėjusi ją rašyti, tačiau dėl darbų gausos sustojau 😊 Ar ne laikas pratęsti?..
Ačiū už įdomų pokalbį!
Nuotrauka iš asmeninio Simonos J. archyvo
Kalbino Virginija Švedienė