Už knygos rekomendaciją dėkojame Bitės knygų klubo vadovei dr. Jūratei Baltušnikienei.
„2019 m. Pulitzerio premiją amerikiečių rašytojui Richard Powers pelnęs romanas „Medžių istorija“ (iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė) – tai daugiasluoksnis, daugiabriaunis, kelis siužetus į vieną tašką vedantis, protėvių išminties ir šiuolaikinio mokslo žinių kupinas pasakojimas apie žmonių ir medžių sąsajas. Romano veiksmas prasideda XIX a. ir rutuliojasi iki šių dienų. Per šį laikotarpį skleidžiasi devynių skirtingų veikėjų likimai, vienaip ar kitaip paženklinti medžių. O ir romano struktūra – lyg į visas puses išsikerojęs tvirtas ąžuolas – sudaryta iš keturių dalių: „Šaknų“, „Kamieno“, „Vainiko“ ir „Sėklų“.
Skaityti ir sugaudyti visas pasakojimo gijas nebuvo lengva. Ypač strigau antrojoje, man asmeniškai prailgusioje romano dalyje „Kamienas“. Joje vaizduojamas pradžioje taikus, o galiausiai į ekoradikalizmą ir ekoterorizmą peraugęs žmonių pasipriešinimas miškų kirtimui valstybinėse žemėse.
Kita vertus, ta per beveik 250 puslapių vaizduojama nepailstama žmonių, siekiančių išsaugoti medžius, kova su stambiosiomis korporacijomis simbolizuoja skirtingų interesų kamuojamą žmoniją. Lyg Babelio bokšto statybose niekaip nerandamas kompromisas, įsivyrauja visuotinis nesusikalbėjimas. Kol vieni galvoja apie miškų išsaugojimą ateities kartoms, kitus masina vien tik pelnas.
Nepaisant patirtų skaitymo kančių (tiesą pasakius, net nežinau, ko daugiau buvo, ar malonumo, ar raitymosi ant fotelio) jau niekada į gamtą nebežiūrėsiu taip, kaip iki šiol. Tai buvo ypatingai praturtinanti, mąstymą perkeičianti skaitymo patirtis. Romanas man suasmenino medžius ir dabar vaikščiodama miške, kaip keistai tai beskambėtų, vis pagalvoju, ką šiuo metu medžiai mąsto, sako vienas kitam, kokius signalus perduoda.
Šis romanas yra puikus edukacinis tekstas, kažkokiu mistiniu būdu įteigiantis, kiek mes dar daug nežinome apie mus supančią gyvąją gamtą ir kokia žmonija yra neapdairi, taip negailestingai naikindama Žemės išteklius vardan trumpalaikių vartotojiškų tikslų.
– Daug šviežio deguonies tavo dėka. Ir mažėja šiltnamio efektas.
– Žmonės nė nesupranta. Ar žinai, kad iš medienos gamina šampūną? Nedūžtantį stiklą? Dantų pastą?
– Nežinojau.
– Batų tepalą. Valgomųjų ledų tirštiklį.
– Pastatai, ar ne? Knygos ir panašiai. Valtys. Baldai.
– Žmonės nė nenutuokia. Vis dar gyvename Medienos amžiuje. Tai pigiausia neįkainojama medžiaga.
Medis mus lydi nuo gimimo iki mirties: „medis tinkamas viskam – nuo lopšių iki karstų“, „medis – stebuklingas kūrinys, priglaudžiantis, maitinantis ir ginantis visus gyvus padarus. Jis net teikia pavėsį jį kertantiems medkirčiams“. Ir kaip po tokių žodžių paimti į rankas kirvį?
Skaitykite R. Powers „Medžių istoriją“, nes tai puikus aplinkosauginį sąmoningumą ugdantis kūrinys.
P.S. Dar į porą aptartam romanui labai tinka 2019 m. filmas „Kariaujanti moteris“ (rež. Benedikt Erlingsson). Tai šiaurietiškas pasakojimas apie nedalomą žmogaus ir gamtos vienovę, kurios apsuptyje mažomis kovomis pasiekiamos didelės pergalės. Kalnuotam Islandijos kraštovaizdžiui grėsmę kelia vietos aliuminio pramonė. Į kovą su stambia korporacija stoja vieniša moteris“.