Tommi Kinnunen. Nesakė, kad gailisi

Istorija prasideda Norvegijos jūros pakrantėje.  Suomijos sieną peržengia penkios suomių moterys. Jos grįžta iš Norvegijoje nacių įrengtos kalinių stovyklos. Visų moterų galvos skustos plikai – ženklas, kad jos savo valia kolaboravo su naciais. Slegiamos gėdos jausmo, jos paguodą randa viena kitos draugijoje. Moterys supranta, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienos. Keliaudamos apleistu kraštovaizdžiu jos turi daug laiko pagalvoti, prisiminti ir apmąstyti savo pasirinkimus. Sulig kiekvienu žingsniu moterys artėja namų link, kur prasidės naujas jų gyvenimas. Dabar, kai vokiečiams jos jau nebereikalingos, kol kas neaišku, ar bus reikalingos namuose.

Knygos autorius kelia nepatogius klausimus: „Ar žmogus gali grįžti į įprastą gyvenimą po to, ką jam teko matyti, daryti ir patirti per karą?“ Pasak T. Kinunneno, „Atminimu vyrų, kovojusių Vokietijos pusėje, rūpinasi paveldo asociacija, bet toje pačioje armijoje dirbusios moterys įsivaizduojamos tik kaip žemos moralės kekšės arba iš meilės apkvaitusios mergaičiukės. Kodėl vyrų poelgiai pagrindžiami komandiniais įgaliojimais, o moterys atsakingos individualiai?“ Tikriausiai, būtent už tokį atvirumą rašytojas 2020 m. ir buvo  apdovanotas Finlandija skaitytojų premija.

Nei vienas karas nesitęsia amžinai. Tačiau karui pasibaigus ne apie viską kalbama ir ne viską norima prisiminti. Šio romano epigrafas: „Tiems, kuriems tyla – lengviausias kelias“. Tylėti lengva tiems, kurie karą stebi medijose arba apie jį skaito knygose. Patyrusiems karo neteisybę tylėti yra skausminga ir sunku.

Suomių autorius Tommi Kinnunen  jau žinomas iš ankstesnių romanų – „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

17 − eleven =

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.