Ko gero, labiausiai mitais apipintoje Suomijos vietoje, Laplandijoje, augusio rašytojo ir žurnalisto Juhani Karila romanas „Lydekaitės burtai“ („Pienen hauen pyydystys“, 2019) išleidimo metais gimtinėje nuskynė kone visus įmanomus literatūrinius apdovanojimus ir buvo išverstas į 18 kalbų. „Lydekaitės burtai“ – veiksmo, humoro ir virtuoziškos kalbos kupinas romanas, meilės istorija, mitologinė fantazija, liaudies komedija, o kartu – negailestinga, nors ir šelmiškai pateikta, gamtą naikinančio mūsų gyvenimo būdo kritika. Tai pasakojimas, perkuriantis ne tik Laplandijos, bet ir visos Suomijos mitologiją, pašiepiantis su šiaure siejamą egzotiką ir parodantis, kodėl šio krašto iš tikrųjų neįmanoma neįsimylėti.
Už knygos apžvalgą dėkojame Bitės knygų klubo vadovei dr. Jūratei Baltušnikienei:
“Elina privalo grįžti į gimtąją Laplandijos pelkę ir sugauti vieną konkrečią lydeką. Jei nepavyks, Eliną ir jos gyvenimo meilę (ak, galų gale vis tiek neišsipildžiusią) pražudys senovinis prakeiksmas. Tačiau šįkart užduotį komplikuoja ne tik pelkėse tykančios mitologinės būtybės, bet ir ant kulnų pagrindinei veikėjai lipanti užsispyrusi policijos detektyvė.
Gyva, šmaikšti ir kartu gili knyga apie kaltę, meilę bei žmogaus santykį su gamta. Suomių mitologija čia pateikiama taip natūraliai, tarsi susitikti pelkių pabaisą būtų toks pat kasdienis dalykas kaip nusipirkti degalinėje kavos.
“Kai jaunoji Iulijakų šeimininkė buvo dar snarglė, neištraukdavo nosies iš knygos. Jau vien šitai turėtų būti signalas kitiems, kad kipšas įlindęs čiupnoja vaiko sielą. Joks normalus žmogus tiek neskaito. Be to, ji niekad nepasakodavo, ką perskaičiusi”.
“Tėtis pasakė, kad visokių prietrankų reikia šioj žemėj – ir tokių, kuriems žūtbūt būtina suskaičiuoti paukščius, nors tuo tarpu svarbiausia prasimanyti, kur gauti duonos kitai dienai.”
Ištrauka iš rašytojo Juhani Karila interviu:
“Kasdien netenkame daugybės žvėrių, paukščių, žuvų, vabzdžių. Iš tiesų „Lydekaitės burtai“ – ir pagalbos šauksmas. Romane ne tik norėjau atiduoti duoklę bioįvairovei, bet ir papildyti kraštovaizdį įvairiomis būtybėmis, dvasiomis ir taip suteikti gyvybės. Knygoje yra scena su daugybe paukščių, tačiau realybė kitokia. Grįžęs namo į Laplandiją pastebiu, kad paukščių vis mažiau – jų gerokai sumažėjo vien mano gyvenimo laikotarpiu, o esu dar gana jaunas. Viena vertus, praradome ryšį su gamta galbūt visam laikui, kita vertus, vis dar norime tą ryšį įsivaizduoti, perteikti. Neturiu daug vilčių, kad pasauliui pavyks susitvarkyti su klimato kaita, bet net jeigu mums liks vienas vienintelis medis, manau, žmonės vis tiek jį apipins keistais tikėjimais, netgi ims garbinti. Juk galiausiai visi vis tiek siekiam grįžti atgal į gamtą, ilgimės savo prado. Mitą, kad suomiai turi ypatingą ryšį su gamta, palaikome ir mes patys, dėl savęs. Kartu tai vėlgi būdas reklamuotis. Ir jeigu žmonės iš didelių miestų atvažiuos į Suomiją ieškoti tikrosios gamtos, jiems ją duosim – net jei teturėsim tą vieną medį.”