Bitės knygų klubo nariai po pertraukos susitiko pasidalyti tuo, ką skaitė per vasarą. Susitikimas tapo savotiška vasaros skaitymų apžvalga – kiekvienas pristatė labiausiai įsiminusias knygas, pasakojo, kuo jos sudomino, kokių minčių sukėlė ir kurias norėtų rekomenduoti kitiems.

Vasaros skaitinių sąrašas buvo įtin įvairus – nuo grožinės ir istorinės literatūros iki autobiografinių bei filosofinių kūrinių. Tarp pristatytų knygų – Ferdinando von Schiracho „Kava ir cigaretės“, Ednos O’Brien „Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas“, Orlando Figeso „Natašos šokis“, Ayn Rand „Šaltinis“, Lisos Jewell „Šeima iš viršaus“ ir „Šeima išlieka“, Tommi Kinnuneno „Nesakė, kad gailisi“, Richardo Bacho „Tiltas per amžinybę“, Eugenijaus Laurinaičio „Žuvis vandenyje“, Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“, Roko Flicko „Šiaurės Sachara“, Stephanie Dray „Lafajeto pilies moterys“, Jeanette Walls „Stiklo pilis“, taip pat keli Arto Paasilinnos kūriniai ir daugybė kitų vasarą atrastų knygų. Pokalbiai parodė, kokie skirtingi gali būti skaitytojų pasirinkimai ir kiek naujų knygų galima atrasti klausantis kitų rekomendacijų.

Kita susitikimo dalis buvo skirta Tomo Mano kūrybai ir jo novelei „Mirtis Venecijoje“. Klubo nariai kalbėjosi apie rašytojo kūrybos temas, jo biografiją, apie dėmesį žmogaus vidiniam pasauliui, menininko prigimčiai, grožio ir moralės santykiui. Aptariant „Mirtį Venecijoje“ diskutuota apie pagrindinio veikėjo vidinį konfliktą, grožio idealizavimą, aistrą, vienatvę bei mirties nuojautą. Kūrinys paskatino svarstyti, kur baigiasi susižavėjimas grožiu ir prasideda žmogų užvaldanti obsesija, kaip keičiasi žmogaus elgesys susidūrus su savo troškimais ir kodėl Venecija kūrinyje tampa ne tik veiksmo vieta, bet ir nykimo, ligos bei artėjančios pabaigos simboliu.

Ypatingas dėmesys diskusijoje teko Tadžiui – nepaprasto grožio berniukui, kurį pagrindinis kūrinio veikėjas Gustavas fon Ašenbachas sutinka Venecijoje. Ašenbacho akyse Tadžis tampa beveik nebe konkrečiu žmogumi, o tobulo, idealaus grožio įsikūnijimu. Jo išvaizda rašytojui primena antikinį meno kūrinį – harmoningą, taisyklingą, beveik nepasiekiamą idealą. Tadžio grožis iš pradžių Ašenbachą žavi estetiškai: jis stebi berniuką tarsi meno kūrinį, berniuko grožis pažadina jo vaizduotę, suteikia kūrybinio įkvėpimo.

Kodėl grožis žmogui gali turėti tokią stiprią galią? Ar mes grožį matome savaime, ar jį papildome savo troškimais, ilgesiu ir fantazijomis? Tadžis beveik nekalba, todėl didžioji dalis jo paveikslo sukuriama paties Ašenbacho sąmonėje. Jis tampa tuo, ką rašytojas nori jame matyti – jaunyste, tobulybe, harmonija, gyvenimu, kurio pats senstantis Ašenbachas nebegali turėti.

Kūrinį galima skaityti ir per Friedricho Nietzsche’s apoloniškojo ir dionisiškojo pradų sampratą. Šie du pradai padeda atskleisti Ašenbacho vidinį konfliktą. Apoloniškasis pradas siejamas su tvarka, protu, saiku, harmonija ir savitvarda. Toks Ašenbachas yra kūrinio pradžioje – disciplinuotas, savo gyvenimą ir kūrybą kontroliuojantis žmogus. Net Tadžio grožį iš pradžių jis suvokia kaip harmoningą estetinį idealą ir kūrybinio įkvėpimo šaltinį.

Tačiau palaipsniui vis stiprėja dionisiškasis pradas – aistra, instinktas, apsvaigimas, chaosas ir savikontrolės praradimas. Grožio kultas ima virsti destruktyvia aistra. Tai, kas iš pradžių Ašenbachą pakylėjo, ima jį valdyti. Grožis tampa tarsi nuodai: jis užgožia protą ir savisaugos instinktą. Ašenbachas žino apie Venecijoje plintančią ligą – marą, jaučia pavojų, tačiau nepajėgia išvykti, nes tai reikštų atsisakyti galimybės matyti Tadžį.

Galbūt todėl kūrinio turinys toks dviprasmiškas: grožis išlaisvina žmogų, ar jį pavergia, ir kiek žmogus gali priartėti prie savo idealų neprarasdamas pats savęs?

Kitas Bitės knygų klubo susitikimas – Spalio 13 d. Rugsėjo skaitiniams klubas pasirinko skaityti apie Édith Piaf.