Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“

Ankstyvieji lietuvių filmai beveik visada suerzindavo dėl įgarsinimo. Viskas atrodo puiku – režisūra, aktorių vaidmenys, o balsai kažkokie „pastatyti“. Dabar tas dirbtinumas dažnai užkliūna skaitant lietuvių autorių kūrinius. Anaiptol ne visus. Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryba itin stipri savo tikrumu. Atrodo, tarsi gyventum su jos herojais, išgyventum jų sielvartą ir džiaugsmingas dienas, jų pasiteisinusius lūkesčius ir patirtus nusivylimus. Pati autorė teigia: „tesu veidrodis, liudijantis mane supantį pasaulį“. „Benedikto slenksčiuose“ tikrumas kvėpuoja iš kiekvieno puslapio – pagrindinio personažo Benedikto Trijonio senelės buto jaukuma Vilniaus senamiestyje, tėvo bakūžės skurdas ir spindesys Vėdrynų kaime, studentų bendrabučio kasdienybė provincijos mieste. Kiekviena detalė tokia gyva, kad tiesiog negali būti išgalvota. Tokia realybė tikrai turi kažkur egzistuoti – nebūtinai tikrovėje, gal jai gyvybę įkvėpė pati autorė. Kaip ir savo sukurtiems personažams. Kai kurie vos šmėsteli romane, bet jų vis tiek nepamirši.

Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

Skaitytojų išrinkta geriausia 2009 metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. Vos atsivertus pirmąjį puslapį, akis kažkodėl užkliuvo už frazės „rainas ir atsišėręs padaras“. Seniai buvau mačiusi tokį sodrų, turtingą lietuvišką tekstą. Stačia galva nėriau knygon, o žodžiai tiesiog tirpo akyse (norėjau sakyt, „ant liežuvio“). Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad tas rainas ir atsišėręs padaras, katinas Mauricijus, čia pat nudvėsė, ir knyga prasidėjo nuo pirmojo herojų susidūrimo su mirtimi. Dažniausiai iškart dedu į šalį knygas, kuriose mylimi veikėjai „numarinami“, o čia visas siužetas lipdomas būtent ant mirties linijos, tačiau, nepaisant to, tokį malonumą skaitydama lietuvišką kūrinį seniai beturėjau. Skaitydama „taupiau“, mėgavausi kaip reta spalvingu ir taikliu žodynu ir stengiausi ištęsti tą gerumo pojūtį kiek galima ilgiau. Baigus skaityt teliko tik šviesus liūdesys. Pasakojimo centre – Elžbieta ir Jonas Motiejus Norvaišos bei du jų vaikai, Uršulė ir Kazimieras. Vertinant globaliau – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė antroje XVII amžiaus pusėje su visais spalvingais savo gyventojais: kazokais, merkantiliškomis vienuolėmis, aiškiaregiais bepročiais, girtais valstiečiais, fanatikais, „pasaulio pabaigos“ orgijas keliančiais ištvirkėliais, tuometiniais „naujaisiais lietuviais“, dėl skirtingų įsitikinimų besipešančiais studentais ir neeiliniais šviesuoliais.